​​    ​




​Straipsniai

 

Spalio 22 d.  

​„DIEVAS VEIKIA PER MAŽUS KASDIENIUS STEBUKLUS“ JONAS DAVALGA
​ 
​​
Popiežius Pranciškus ir Jonas Davalga. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka


Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį. Jono Davalgos liudijimas, skambėjęs Katedros aikštėje popiežiaus susitikimo su jaunimu metu rugsėjo 22-ąją. Garbė Jėzui Kristui! Aš esu Jonas. Gimiau ir gyvenu Vilniuje. Esu labai laimingai vedęs vyras. Kai prieš 11 metų stovėjau priešais altorių ir būsimą žmoną, jaudinausi neapsakomai. Tiksliai taip, kaip dabar. Tačiau savo apsisprendimu vesti ir šiandien liudyti – niekada neabejojau. Būsiu atviras, bažnytinė santuoka tuomet buvo labiau iš tradicijos nei gilaus tikėjimo. Tikėjimas, koks jis yra šiandien, gimė šeimoje maždaug šeštaisiais santuokos metais. Per tiek laiko mudu jau buvome patyrę labai daug džiaugsmo, bet ir nemažai išbandymų. Man, iki tol visai sveikam vyrui, netikėtai buvo diagnozuota autoimuninė liga. Liga, priimanti mano kūno ląsteles kaip priešą ir priverčianti kūną naikinti patį save… Kodėl man? Kas kaltas? Kaip su tuo gyventi? Tuomet turėjau daug progų suvokti santuokos ceremonijos metu pasakytų žodžių svarbą ir reikšmę – įsipareigojimą lydėti artimą per jo kelionę, per negandas, ligas ir vargus. Ir kaip svarbu būti pačiam lydimam. Palaipsniui Dievo mūsų namuose daugėjo. Bet tikėjimas man – ir neregimi Dievo valios ženklai. Man asmeniškai vertingiausias pasitikėjimas Dievu ir jo veikimu mažiausiuose mūsų kasdienybės dalykuose. Žinojimas, kad viskas nutinka ne be Dievo valios, tik reikia bandyti atpažinti tuos Dievo pasireiškimus. Dabar gyvenu aiškiai apibrėžtu režimu – trys dializės per savaitę po tris valandas. Visą savo veiklą – darbus ir poilsį – turiu derinti prie jų. Ir gyvenu viltimi, laukiu donoro arba pasveikimo. Tačiau labai drąsiai galiu pasakyti, kad dabar gyvenu geriausiai nei bet kada anksčiau. Tai nereiškia, kad man ar mums nebūna sunku, kad kartais nenusvyra rankos ir nepasidaro savęs gaila. Bet pasitikiu Dievu ir Jo numatytu planu man. Tikiuosi geriausio, bet priimu bet kokį man numatytą scenarijų. Dievas ir šeima yra mano uola, ramstis ir viltis. Tikiuosi, kad taip yra ir jūsų šeimoje. Ir kai lydi laimė, ir sunkumai suima, Dievas veikia per mažus kasdieninius stebuklus, per kiekvieną sėkmingai pergyventą dieną. Veikia ne visada pastebimai, ne visada jį atpažįstam, bet juk palaimintas tas, kuris tiki nematęs. Aš tikiu ir pasitikiu. Skaitykite ir anksčiau publikuotus Monikos, Pauliaus bei Tekučių šeimos liudijimus: „Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios“ „Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės“ „Laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu“
​​​​



​ 


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt