​​    ​




​Straipsniai

  

​ Gegužės 3 d.  

​KODĖL, NORINT SUSITUOKTI, REIKALINGAS SUTVIRTINIMO SAKRAMENTAS? TOMA BRUŽAITĖ 


unsplash.com nuotrauka

Lietuvos vyskupai paskelbė, kad sužadėtiniams leidimą priimti Sutvirtinimo sakramentą po santuokos klebono teikimu gali duoti tik vietos ordinaras. Apie pasikeitimus, sakramentų prasmę ir praktinius šio sprendimo padarinius kalbamės su Vilniaus arkivyskupu GINTARU GRUŠU. Kodėl yra padaryti tokie pakeitimai? Sutvirtinimo sakramentas besituokiantiems katalikams nėra naujiena. Kanonų teisės kodekso, kuriuo vadovaujasi Katalikų Bažnyčia, 1065 kan. §1 nuostata nurodo: „Katalikai, dar nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, turi jį priimti prieš sudarydami santuoką, jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo.“ Iki šiol, jeigu šio sakramento trūkdavo, pats kunigas galėjo laikinai atleisti nuo tos pareigos, kitaip sakant, atidėti Sutvirtinimo sakramento priėmimą. Pastebėję, kad tokių situacijų daugėja, ir norėdami atskleisti Sutvirtinimo sakramento svarbą krikščionio gyvenime, vyskupai šiek tiek pakeitė vidinę tvarką: nuo šiol ne kunigai, o vyskupai suteiks leidimą atidėti Sutvirtinimo sakramento priėmimą. Iš tikrųjų yra keletas reikalavimų, keliamų norint sudaryti bažnytinę santuoką, ir nuo jų sužadėtiniai gali būti vyskupo leidimu dispensuoti (t. y. nuo jų žmogus gali būti atleistas) arba jų įvykdymas atidėtas vėlesniam laikui. Tad ir šiuo atveju vienintelis dalykas, kuris keičiasi, yra tai, kad leidimą atidėti Sutvirtinimo sakramentą vėlesniam laikui ir tuoktis be jo suteikia vietos vyskupas kunigo prašymu. Kodėl priimant Santuokos sakramentą reikalingas Sutvirtinimo sakramentas? Kam reikalingas Sutvirtinimo sakramentas, jei sužadėtiniai yra krikštyti ir priėmę Komuniją? Sutvirtinimo sakramentas yra žingsnis iš dvasinės paauglystės į subrendusio žmogaus tikėjimo gyvenimą. Dievas duoda Šventosios Dvasios malonių, kad galėtume būti aktyvūs bendruomenės nariai, sakykim, kaip pilietis, visuomenės narys, kuris ne tik čia gyvena, bet ir gali atlikti tam tikras pareigas, pavyzdžiui, balsuoti. Tam reikia brandos, bet tam reikia ir malonių. Ypač santuokoje tai svarbu, nes vienas iš dalykų, kuriam žmonės įsipareigojakurdami santuoką, tai kurti namų Bažnyčią. Jie tampa atsakingi už mažą katalikišką bendruomenę. Pirma bendruomenė yra jie patys, jie sudaro tą namų Bažnyčią, o tada reikia ugdyti ir auklėti vaikus – tam reikia Šventosios Dvasios pagalbos ir dovanų. Ką daryti toms poroms, kurios jau yra susiplanavusios tuoktuves ir nežinojo, kad būtinas Sutvirtinimo sakramentas? Ar tai reiškia, jog joms reikės savo šventę atidėti? Į ką kreiptis? Jiems reikia pakalbėti su klebonu ar su tuo kunigu, kuris juos rengia santuokai, pasakyti, kad jie neturi Sutvirtinimo sakramento, ir su juo susitarti, kaip geriausia būtų šiam sakramentui rengtis ir jį priimti. Kartu reikėtų numatyti, kada jie pradėtų ir kur lankytų pasirengimo kursus, net jei tai bus po santuokos. Tai aptarus, kunigas perduos prašymą savo vyskupijos kurijai ir gaus leidimą atidėti Sutvirtinimo sakramento priėmimą. Ar pora, rengdamasi Santuokos sakramentui, taip pat turės numatyti papildomai laiko pasirengti ir Sutvirtinimo sakramentui? Kiek truks pasirengimas Sutvirtinimo sakramentui? Įprastos pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui programos trunka ilgiau nei trys mėnesiai. Suprantama, per tris mėnesius pasirengti abiem sakramentams būtų sudėtinga, būtų pernelyg intensyvu, nors ir įmanoma. Tie trys mėnesiai iš tikrųjų yra trumpiausias galimas pasirengimo bažnytinei santuokai laikotarpis. Daugelis pradeda rengtis daug anksčiau, užsisako sales, muzikantus, gėles ir visa kita. Tad dažnai yra ir daugiau laiko pasirengti ar galimybė bent pradėti pasirengimą Sutvirtinimui iki santuokos. Tokia tvarka neturėtų sutrikdyti tų, kurie nežinojo, kad tuokiantis reikalingas Sutvirtinimo sakramentas. Yra galimybė atidėti pasirengimą ir Sutvirtinimo sakramento priėmimą. Svarbu prisiminti, kad sakramentas yra svarbus, o visus pasirengimo Sutvirtinimui planus pora turėtų aptarti su kunigu. 



Scott Webb/Unsplash.com nuotrauka
​ 
Ar gali tuoktis pora, jei tik vienas iš sužadėtinių turi Sutvirtinimo sakramentą, o kitas ne? Besituokiantis katalikas turi būti sutvirtintas iki santuokos arba turi būti nustatyta, kada jis ruošis ir kada priims Sutvirtinimo sakramentą. Svarbu, kad būtų su kunigu sutarta, kad rengsis ir kad tai būtų sąmoningai prisiimta pareiga. Kas rengs sužadėtinius Sutvirtinimo sakramentui? Šiuo metu yra svarstomos įvairios galimybės. Dabar visi norintieji priimti Sutvirtinimo sakramentą yra rengiami parapijose. Pasirengimas parapijose būtų tinkamiausias, jei norime įtraukti žmones į bendruomenės gyvenimą. Kaip rengiant suaugusiuosius Krikštui, taip ir Sutvirtinimui žmonės bus rengiami toje parapijoje, kurioje gyvena. Gali būti, kad jei parapijoje dėl kokių nors priežasčių nevyksta pasirengimas Sutvirtinimo sakramentui, žmonės bus nukreipti į kitą parapiją ar bendruomenę.


 Arkivyskupas Gintaras Grušas
 

Kas vyksta pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui metu? Besiruošiantyieji priimti Sutvirtinimą ne tik supažindinami su teologine sakramento prasme, bet ir siekiama atėjusius supažindinti su parapijos gyvenimu ir į jį įtraukti. Tai nėra tik faktų išmokimas, bet bandymas suprasti, ką reiškia būti bendruomenės nariu jau ne iš vaiko, bet iš suaugusiojo perspektyvos. Gana plačiai paplitęs mąstymas, kad į bažnyčią daug kas ateina tam, kad gautų paslaugą ar susimokėtų už kokį nors patarnavimą. Tačiau pati Bažnyčia į tai žiūri visai kitaip – Sutvirtinimas yra mūsų bendruomenės sakramentas. Tad jei žmogus nesijaučia tos bendruomenės dalimi, kyla klausimas: kodėl sužadėtiniai nori ne civilinės, o bažnytinės santuokos? Jei sužadėtiniai nori bažnytinės santuokos, jie jau išpažįsta, kad yra tos bendruomenės dalis. Bažnytinė santuoka nėra alternatyva civilinei tik todėl, kad čia puošnesnė aplinka ar gražesnė muzika. Sakramentinė santuoka pabrėžia, kad tie du žmonės yra šios bendruomenės – Bažnyčios – nariai, o jei jie yra nariai, natūralu klausti, kiek jie aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Bendruomenės patirtis Bažnyčioje yra ypač svarbi santuokai, nes sutuoktiniai kaip tik ir kuria bendruomenę. Be tos pirmosios, geros bažnytinės patirties, jiems gali būti daug sunkiau kurti savo namų Bažnyčią, namų bendruomenę. Ar galima sakyti, kad Sutvirtinimo sakramentas yra įvesdinimas į katalikiškąją bendruomenę? Į bendruomenę įvesdina Krikštas, o Sutvirtinimas, sakyčiau, yra įgalinimas, suteikia tam tikrus dvasinio gyvenimo įrankius. Galima vėl palyginti su pilietine visuomene: nepilnamečiai taip pat yra piliečiai, bet jie neturi teisės balsuoti arba užimti tam tikrus postus. Pilnametystė įgalina savo pilietiškumą išreikšti konkrečiais būdais ir kartu suteikia tam tikrą atsakomybę už visuomenę. Labai panašiai yra Bažnyčioje su sakramentais. Krikštas mus padaro šios bendruomenės nariais, o Sutvirtinimas yra ženklas, kad sulaukėme dvasinės pilnametystės, esame įgalinti ir gavę atsakomybę veikti Bažnyčioje, veikti Bažnyčios vardu. Kada ir kur teikiamas Sutvirtinimo sakramentas tiems, kurie rengiasi santuokai? Mums yra įprasta, jog tai vyksta tik pavasario, vasaros metu. Ar Sutvirtinimo sakramentą gali suteikti klebonas ar kunigas, kuris ir laimins santuoką? Sutvirtinimo sakramento teikėjas beveik visada yra vyskupas. Šiai tarnystei jis gali deleguoti kunigą arba, jei krikštijamasis yra suaugęs, dažniausiai jam suteikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas. Paprastai yra sutvirtinami jauni žmonės, o pasirengimas sakramentui siejamas su mokslo metais, tad jie būna pasiruošę sakramentui kaip tik prieš mokslo metų pabaigą. Pats sakramentas nesiejamas su pavasariu ir vasara. Pavyzdžiui, kariuomenėje rengiame šauktinius Sutvirtinimo sakramentui ir jo teikimas vyksta maždaug tuo metu, kai baigiasi jų tarnybos laikas. Jei bus poreikis, jei poros bus pasiruošusios sakramentui, svarstoma galimybė katedrose jį teikti kartą per mėnesį. Žmonės, pasirengę savo parapijose, atvažiuotų į savo vyskupijos katedrą ir žinotų, kad ten sutartu laiku Mišiose bus teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Ar gali Sutvirtinimo sakramentas būti teikiamas vestuvių dieną? Ar įmanoma? Taip. Ar protinga teikti šiuos du sakramentus kartu? Manau, kad ir dėl sakramentų prasmės ir dėl praktinių detalių būtų paprasčiau juos atskirti. Tinkamai pasiruošus sakramentui tikrai neturėtų būti didelių sunkumų vieną kartą prieš santuoką atvykti į vyskupijos centrą priimti Sutvirtinimo sakramentą.


Freestocks/Unplash.com nuotrauka

Kiek kainuos Sutvirtinimo sakramentas ir pasirengimas jam ir ar tai nėra papildoma finansinė našta sužadėtiniams? Nustatyto mokesčio nėra, bet yra prašoma paaukoti. Pasirengimo kursuose galite išgirsti konkrečią sumą, kiek kursų rengėjai išleidžia vienam asmeniui ar porai tiek rengdami Sutvirtinimo, tiek Santuokos sakramentams. Panašiai tėvai yra įpratę mokėti už įvairius vaikų būrelius ar suaugusieji už įvairius užsiėmimus. Kokios yra kursų išlaidos? Dažniausiai tai yra atlygis asmeniui, kuris rengia bei veda kursus, patalpų išlaikymas ir, jei yra kursų medžiaga, tai jos paruošimas, spausdinimas. Kai kurių komentatorių nuomone, tokie papildomi reikalavimai tik dar labiau ištuštins ir taip tuščias bažnyčias, nes privalomas Sutvirtinimo sakramentas prieš santuoką yra papildomas ir, rodos, visiškai nereikalingas formalumas. Kai kurie net prideda, jog šis pakeitimas reiškia viena – kad Santuokos sakramentas nuo šiol kainuos brangiau. Ką atsakytumėte šiems komentatoriams? Iš dalies tokios nuostatos kyla iš mūsų komunistinės santvarkos patirties, dalis – iš labai išsiplėtojusios vartotojiškos visuomenės sąmonės, mąstysenos. Manau, čia padaryta nemaža žala pačiai Bažnyčiai. Katalikiškumą imta laikyti vien kažkokiu istorinės tapatybės ženklu, bet būnant katalikais nesijaučiama tos bendruomenės dalimi. Tai atsispindi įvairiose apklausose, kuriose daug kas įvardina save kataliku, bet stokoja praktikos ir žinių apie tai, ką reiškia būti kataliku. Girdint tokius grasinimus, kad neliks žmonių, norisi, kad žmonės patys savęs paklaustų, kodėl jie tuokiasi Bažnyčioje. Sakramento teikimas tiems, kurie iki galo neįvertina ir neįsisąmonina viso konteksto, nekuria santykio su Bažnyčia, su Kristumi, kaip tik stiprina vartotojišką požiūrį, o ne bendruomeniškumą. Ir jei nėra tos bendruomeniškos mąstysenos, tai kenkia Bažnyčiai. Taip pat kaip ir santuokoje, jei pora tuokiasi tik dėl formalumų, bet neturi supratimo, kad jie kuria bendruomenę visam gyvenimui, jie rizikuoja savo ir savo vaikų gerove. Tad tokie reikalavimai atsiranda ne dėl pinigų, ne norint tiesiog apsunkinti, bet norima, kad žmonės, priimdami Santuokos sakramentą, tą darytų sąmoningai, kad iš tiesų žinotų, ką jie daro. O ką daryti poroms, kurios ateina ir klebonas pasako: sutuoksiu už štai tokią pinigų sumą? Kartais konkrečios sumos pasakomos, siekiant padėti poroms suprasti, jog auka nėra tai, kas liko, ar suma, kurią numatei tarsi užmokestį už paslaugą. Jei žmogus į bažnyčią užsuka tik per didžiąsias šventes, gali būti, jog jis praranda supratimą, ką reiškia būti šios bendruomenės nariu, – kad viena iš pareigų yra ir padėti išlaikyti bažnyčią. Bet jei žmonės jaučia, kad yra šantažuojami, visada yra galimybė pasirinkti kitą bažnyčią. Visgi taip kyla pavojus pradėti ieškoti palengvinimų, vietų, kur nėra jokių reikalavimų. Kartais aš pasiūlyčiau rengiantis sakramentui palankyti kursus, kurie padėtų suprasti Bažnyčią, tikėjimą, bendruomenę, pavyzdžiui „Alfa“ kursą. Ir tada pažiūrėti, ar tam tikri reikalavimai ir prašymai mus vis dar šokiruoja. Kai mūsų tikėjimas tampa sąmoningesnis, kai pakeičiame savo mąstyseną, imame suprasti, kokiam tikslui skirtos vienos ar kitos taisyklės. Dar seminarijoje girdėjau pavyzdį, kaip galima kalbėti apie auką. Vienoje JAV vyskupijoje kunigai buvo sutarę, kad kai poros klaus, kiek reikėtų paaukoti už santuokos Mišias, jie siūlys paaukoti pusę tiek, kiek išleidžia gėlėms. Gal ir neblogas būtų matas? Juk jei žmonės neturi pinigų, jie labai puošnių vestuvių nerengia, ir tada auka Bažnyčiai būtų nedidelė. O jei sužadėtiniai gali išleisti tūkstančius, tai tikriausiai nebūtų sąžininga ateiti ir paaukoti labai mažą sumą bažnyčiai, kurioje tuokiasi. Nes jie gi yra tos bendruomenės dalis. Tokie, regis, paprasti sprendimai rodo, kiek mes vertiname tą bendruomenę ir kiek vertiname tą sakramentą. Ar gali kunigas atsisakyti tuokti, jeigu sužadėtiniai nesumoka kokios nors konkrečios pinigų sumos? Neturėtų taip būti, nes tai yra laisva auka. Visgi reikia atsižvelgti į tai, ar žmogus iš tiesų neturi pinigų, ar vis dėlto jis galvoja, kad Bažnyčia kažkodėl jam turi suteikti nemokamas paslaugas. Dar kartą pakartosiu: mūsų elgesys ir skiriamas dėmesys rodo, koks yra mūsų požiūris į sakramentą ir Bažnyčios bendruomenę. Kam mes skiriame daugiau dėmesio – puotai ar dalyvavimui bendruomenės gyvenime. Tai daug pasako apie mūsų prioritetus, mąstymą ir sąmoningumą.

 


 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt