​​    ​




​Straipsniai

 

Kovo 12 d.  

​„MAGNIFICAT“ NAUJIENA – GILESNIAM GAVĖNIOS IŠGYVENIMUI

Lietuvos auditorijai jau pažįstamas prancūzų rašytojas Paulis Claudelis (1868 m. rugpjūčio 6 d. – 1955 m. vasario 23 d.) buvo daugiabriaunė asmenybė – poetas, dramaturgas, diplomatas. Kilęs iš katalikiškos šeimos, paauglystėje apleido tikėjimą, bet sulaukęs aštuoniolikos, 1886-ųjų gruodžio 25 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje klausydamasis vakarinių pamaldų patyrė atsivertimą: „Akimirką mano širdis buvo palytėta ir aš įtikėjau.“ Tikėjimo neapleido visą gyvenimą. Jaunystėje P. Claudelis ruošėsi tapti benediktinų vienuoliu, bet persigalvojo – pasirinko diplomato kelią. Tačiau malda ir apaštalavimas rado vietą rašytojo kasdienybėje – jis gausiai susirašinėjo su konvertitais ir Dievo ieškančiaisiais, nebijojo liudyti tikėjimą savo asmeniniu pavyzdžiu. Puikiai suvokdamas krikštu gautą misiją, skleidė tikėjimą pirmiausia tarp kitų rašytojų, o per savo kūrybą – ir visame pasaulyje. Claudelio poetinis stilius išskirtinis – tiek forma, tiek temų pasirinkimu. Poetinis pamaldumas – tikriausiai šie žodžiai tiktų autoriaus kūrybiniam palikimui apibūdinti. „Katalikybės“ sąvoka atrakina Claudelio pasaulį taip, kaip Gilberto Keitho Chestertono – „ortodoksija“. Be katalikybės doktrinos ši kūryba būtų sunkiai suprantama, bet teologiniai pamatai netrukdo P. Claudeliui kurti įtaigių poetinių vizijų, kurios užmojais primena katedrų architektūrą – poetas dažnai atmeta tradicinį metrą ir rašo ilgomis, sodriomis eilutėmis, kurioms įkvėpimo sėmėsi iš lotyniškojo psalmių vertimo. „Kryžiaus kelią“ Claudelis parašė 1911 m., grįžęs į tėvynę po trylikos Kinijoje praleistų metų. Autorius į šį kūrinį sudėjo daug širdies ir talento, kad parodytų, kuo pats tiki: „Dievo Sūnus atėjo ne sunaikinti kančią, o kentėti kartu su mumis. Jis atėjo ne sunaikinti kryžių, bet būti ant jo prikaltas.“ Šį kūrinį pats poetas laikė malda, ilgu Kristaus kančios apmąstymu, todėl norėjo, kad tekstai būtų skaitomi einant Kryžiaus kelią. Autoriaus valia įspūdingai pagerbta 2000-aisiais, perskaičius šį kūrinį per Didžiojo penktadienio iškilmes Romoje, prie Koliziejaus. Tomas Taškauskas --- Albrechtas Düreris (1471–1528) – turbūt reikšmingiausias visų laikų vokiečių dailininkas ir meno teoretikas, savo kūryboje sujungęs Renesanso epochai būdingą harmonijos, grožio ir tobulumo siekį bei gotikinį realizmą – nuovoką apie žmogiškos, pirmiausia savo asmeninės egzistencijos trapumą ir neišsakomą vienintelio tobulo Dievo begalinę būtį. Skirtingai nuo antikine kultūra susižavėjusios Italijos renesanso dailės, Dürerio kūryboje dominavo religinės temos, tarp kurių ypatingą vietą užėmė Kristaus kančia. Teigiama, jog kiekvienu savo kūrybos etapu Düreris grįždavo prie Kristaus kančios įvaizdinimo. Albrechtas Düreris, auksakalio sūnus, buvo kruopštus ir dėmesingas, jo graviūrose viskas svarbu, viskas išjausta: kiekvienas veidas išraiškingas, kiekviena detalė byloja, nėra dekoratyvių gestų, idealizuotų personažų. Kristaus kelią į Golgotą dailininkas pavaizdavo taip, tarsi pats būtų ėjęs šalia, girdėjęs aplinkinių keiksmus, aimanas ar užuojautos žodį, pastebėjęs piktus ir sutrikusius žvilgsnius, pajutęs kančioje subrendusią tylą. Paulio Claudelio „Kryžiaus kelią“ iliustruoja piešiniai tušu ir kreidele iš vadinamosios „Žaliosios Pasijos“ (1504–1505), medžio raižiniai iš „Didžiosios Pasijos“ (1497–1510) bei vario graviūros iš „Pasijos“ ciklo, sukurto 1507–1513 metais. Per savo neilgą gyvenimą Düreris sukūrė penkis Kristaus kančios (Pasijos) ciklus. Šeštojo pabaigti nespėjo. Dailininkas mirė Didžiąją savaitę, 1528 m. balandžio 6 dieną. Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė Magnificat leidiniai informacija




​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt