​​    ​




​Straipsniai



​Gegužės 26 d. ​ ​PSICHOTERAPEUTAS A. ALEKSEIČIKAS: KRIZĖS ŽMOGUI BŪTINOS RASA BAŠKIEN

Evgenios Levin nuotrauka


„Krizės žmogui yra būtinos, kad jis pajustų, jog turi sielą ir kūną, kuriais reikia pasirūpinti“, – sako psichiatras psichoterapeutas ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS. Su juo kalbamės apie ligą, sveikatą ir Dievo veikimą mūsų gyvenime. Gerbiamą gydytoją sveikiname 80-ojo jubiliejaus proga. Viename savo pokalbių esate minėjęs, kad žmogus kaip būtybė susideda iš kūno, sielos ir dvasios klodų. Kurį iš šių klodų pažeidžia žmogų užklupusi psichinė liga? Kodėl ji jam siunčiama? Ką ji duoda, o ką – atima? Dauguma žmonių galvoja, kad liga yra kažkoks blogis. O aš manau atvirkščiai, kad liga yra viską sulyginanti būsena. O rusų kalboje žodis боль (liet. „skausmas“) yra kilęs nuo žodžio больше (liet. „daugiau“), tai reiškia, jog kažko žmogaus gyvenime yra per daug –jausmo, reakcijos. Puikus aforizmas „Protas yra geras tarnas, bet labai blogas šeimininkas“ tinka situacijai, kai žmogaus gyvenime atsiranda per daug galvojimo ir įkyrių minčių ar atsiminimų. Ne vienas mano ligonis yra sakęs, kad jis pajutęs savo sielą tuomet, kai ji pradėjo skaudėti. Krizės žmogui yra būtinos, kad jis pajustų, jog turi sielą ir kūną, kuriais reikia pasirūpinti. XX amžius buvo krizių amžius. Mano tėvas, gimęs XIX a. pabaigoje, pasakojo, kad visi tikėjosi, jog ateinantis XX amžius – elektros ir Einšteino amžius – bus labai progresyvus. 1914 m. vyravo nuomonė, kad esamus nesklandumus pataisys karas, kuris truks tik kelis mėnesius, o po jo atsiras daugiau teisingumo. Viskas įvyko kitaip, kilo 1917-ųjų revoliucija Rusijoje, griuvo imperijos. Vėliau užklupo 1929-ųjų metų krizė, Antrasis pasaulinis karas ir t. t. O ir dabartinė pasaulį užklupusi virusinė krizė, manau, yra dvasinė epidemija, kurios kol kas žmonės nemato, bet pamatys vėliau. Tuomet jie supras, kad ir medikai, ir psichiatrai yra labai svarbūs. Žmonės įprastai galvoja, kad liga atsiranda iš vieno asmenybės klodo. Bet aš manau, kad žmogų veikia visi trys klodai: materialus, sielos ir dvasios, nes žmogus yra vientisa būtybė. Dvasia turi valdyti sielą, o siela – kūną. O mes dažnai manome atvirkščiai: kūnas turi valdyti sielą, o siela – dvasią. Toks supratimas iškreiptas. Bet suprantu taip manančiuosius: kai skauda kūną, tą matome, kai skauda sielą – ne. Žmogus tuomet sutrinka, o kai kada ir pasimaišo. Mūsų ligoniai nėra bepročiai. Sakome, kad jie yra „išėję iš proto“ – išprotėję. Juos bandoma gydyti vaistais, o ne amžinaisiais dalykais. Dantį ištraukti galime, bet blogos minties, geriant vaistus, iš žmogaus galvos taip paprastai neištrauksi. Šitos mintys atsirado neatsitiktinai, jos turi šaknis.   

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Ligų yra dešimt tūkstančių, psichinių ligų – apie keturis šimtus. Liga galima persirgti be simptomų, bet ji gali būti ir naudinga, stimuliuojanti imunitetą. Liga mums parodo, kad kažką gyvenime darome ne taip. Ypač, kai jaučiame, kad protas virsta mūsų šeimininku, galvojame, kad su jo pagalba galima viską išspręsti. O turėtų įsijungti ir jausmai, intuicija, patirtis. Kas yra sveikata? Nežinosite, kas yra sveikata, kol nesusirgsite ir nepradėsite sveikti. Jei kūnas šlubas, jis iškart apriboja mūsų galimybes protauti, jausti. Liga reikalinga ne tik protui, bet ir jausmams. Kartais savo paciento klausiu: „Kiek kartų yra padidėjęs jūsų jautrumas?“ Jis atsako, kad penkis ar dešimt kartų. Nerimas mums reikalingas, normalus nerimas mus mobilizuoja, tačiau penkis ar dešimt kartų padidėjęs nerimas mus paralyžiuoja. Susirgęs žmogus pradeda suvokti savo jauseną: rankas, sąnarius, širdį, o būdamas sveikas jis to nejunta. Dvasinė sveikata yra visomis prasmėmis gera savijauta: fizinė, psichinė, socialinė. Dabar priimta kalbėti apie psichinę sveikatą, nepopuliaru kalbėti apie sielos sveikatą. Įprastai sakome, kad esame prie ko nors visa siela prisirišę, bet būtų labai keista, jei sakytume, jog prie ko nors esame prisirišę visa psichika. Sakoma, kad XIX amžiuje mokslas buvo siejamas su siela, o XX amžiaus mokslui siela neegzistavo. Mūsų slaugytojos sako, kad bendravimas su psichiniais ligoniais yra katorga. Bet saldi katorga, nes bendraujame ne informacijos, o sielos lygmeniu. Sielos sveikata yra žmogaus sugebėjimas iš naujo priimti ir išreikšti išorinio ir vidinio gyvenimo įvykius. Tai labai svarbu žmogaus vystymuisi. Galbūt tai gebėjimas būti smalsiam ir gyvybingam? Tam tikras mūsų gyvenimo variklis? Būtent taip. Žvelgdami į kiekvieną žmogų vis iš naujo vystomės. Dėl to ir mūsų gyvenimo tarpsniai, būnant penkerių, dešimties, dvidešimties ar šešiasdešimt aštuonerių metų, skiriasi. Sulaukęs aštuoniasdešimties nenorėčiau grįžti į savo amžių, kai buvau tarp penkiasdešimties iki šešiasdešimties, nes man įdomus amžius tarp aštuoniasdešimties ir devyniasdešimties. Kiekvienas naujas ligonis man yra įdomus, nes jis stimuliuoja mano vystymąsi. Kas yra psichoterapija? Kiek joje svarbus gydytojo ir paciento bendradarbiavimas? Kai kurie pacientai ir gydytojai galvoja, kad psichoterapija apsiriboja informacija. Va, jūs gal pradedate sirgti psichikos liga, gal jums psichozė? Aš, stebėdamas žmogų, sakau: „Matau, jog turite neurozės požymių, tačiau nematau, kad ši neurozė užvaldytų jus taip, kad taptumėte nekritiškas.“ Tikrasis psichoterapeutas turi padėti žmogui suprasti jo ligą, suprasti, kodėl jis ja susirgo, ir padėti jam eiti ne iš proto, o sielos ir dvasios link. Siela yra lyg mūsų mama, o dvasia yra tėvas. Jei sakysiu, kad jūs neurotikas, o ne psichotikas, tai bus tik konsultacija. O man svarbu išmokyti pacientą reaguoti, daug ką suvokti kitaip. Psichinė liga yra pilietinis karas tarp proto ir sielos. Aš turiu išmokyti žmogų siekti taikos su pačiu savimi. Svarbu būti savimi. O kas nutinka, jei žmogus toks nesijaučia? Reikia padėti žmogui tapti vientisam. Pabandykite paimti vienu pirštu pieštuką. Kaip pavyko? Sunkiai? O jei imsite dviem pirštais? Trimis? Jau geriau? Ir tai yra pavyzdys, kaip mes reaguojame. Aš mokau žmogų suvokti gyvenimą ne vien protu, ne vien atmintimi, ne tik intuityviai ar instinktyviai, bet visais jutimo organais ir visa siela. 


Evgenios Levin nuotrauka

​Kuo unikalus Jūsų psichoterapijos metodas? Mėgstu pasitelkti matematiką. Tarkime, norint išeiti iš proto, reikia surinkti 100 balų. Juos galima surinkti pagal aritmetinę progresiją, bet galima ir pagal geometrinę, kuri labai pagreitins visą procesą. O aš mokau šito išvengti. Mokau savo kolegas, kad geriau vieną kartą išgirsti, negu šimtą kartų perskaityti – nes girdime gyvą balsą su intonacijomis, pertraukomis. Stebiu, ar žmogus supranta, ką sakau. Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, nes 95 procentus informacijos mes gauname matydami. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti, nes mums ko nors norint tikslingai įsijungia visi dvasiniai procesai. Ir geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti, nes visą dieną galvodamas galite taip nieko ir nenuveikti. Ir geriau vieną kartą pasakyti, negu šimtą kartų pagalvoti „Na, ir kvailys...“ Tačiau, jei pasakysite tai kad ir mandagesne forma, rezultatas bus kitoks. Geriau vieną kartą kažką padaryti nuoširdžiai, negu šimtą kartų mechaniškai. O dar geriau padaryti su meile. To mokau ir pacientus. Psichoterapija tai ne vaistų davimas, kai skauda dantį, bet kai padedame žmogui valyti dantis, kad jam nebeskaudėtų. Kiek Jums svarbus tikėjimas Dievu? Į tikėjimą Dievu žvelgiu į kaip į žmogaus pilnatvę. Žmogus yra vientisa ir amžina būtybė. Vientisa, nes turi kūną, sielą ir dvasią, sąveikaujančius tarpusavyje. Augdamas pradedu pažinti pasaulį, o vėliau išgirstu, kad yra Dievas, kurio nematau. Tai jau nebe žinojimo, o tikėjimo dalykas. Iš pradžių gaunu informaciją, jog Dievas yra, po to sužinau, kad apie Dievą žino tikintieji. Tai tampa jau nebe informacija, o mano žiniomis. Jie tiki, o aš kol kas – ne. Palaipsniui atsiranda pasitikėjimas, o vėliau ir tikėjimas. Vieni tiki, kad Dievas yra, kiti – kad Jo nėra. Dar vėliau pradedu Dievą jausti ir priimti. Dievas man atsiuntė mano tėvus. Nenorėčiau turėti kitokio tėvo, kad ir Švedijos ar Anglijos karaliaus, norėčiau tokio, kuris patyrė karą, nelaisvę lageryje, tokio, kuris buvo gydytojas, gerbiamas žmonių. Mano tėvas buvo chirurgas, tikintis žmogus, bet nelabai religingas, nes retai lankydavosi cerkvėje. Bet jis netikėjo, kad viskas atsirado savaime, o žmogus išsivystė iš beždžionės. Žinau, kad egzistuoja Kažkas, sukūręs pasaulį per penkias dienas ar penkias epochas. Pradedu suvokti, kad gyvenu ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Apie tai man pasakojo tėvas, sakęs, kad duoną turėsiu uždirbti savo veido prakaitu, o ne spekuliacijomis. Pasaulis turi būti dieviškas, o ne sovietinis, bedieviškas. Kai meldžiuosi žodžiais „Tėve mūsų...“, o ne „Dieve mano...“, tėvas man tampa Dievo atstovu. Tikiu Dievu, kurio duotas tėvas man padėjo pasirinkti jo profesiją. Tikiu Dievu, atsiuntusiu žmoną, kuri atėjo pas mane, nes turėjo problemų su nervais. Vėliau Jis man atsiuntė vaikus ir anūkus. Ne abstrakčiai tikiu, bet žinau, kad Dievas manimi rūpinasi. Bet to maža. Turiu būti ištikimas Dievui, Jo sumanymui, skirtu man. Esu sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Turėdamas savyje Jo dieviškumą, aš privalau tą dieviškumą lavinti, tapdamas panašus į Jį. 
​ ​


​​​


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt