​​    ​




​Straipsniai

  

​Kovo 25 d. ​„SVEIKA, MARIJA“ – VIENAS APMĄSTYMAS ŠIRDIMI GABRIELIUS ZAVECKAS


Antonello da Messina. „Apreikštoji Mergelė“ (fragmentas), 1475 m. Wikipedia.org nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš 10-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio Tradicija yra jėga, kuria galime nugalėti piktojo pagundas tuomet, kai to padaryti nepajėgiame protu. Tradicija bendruomenei virsta įpročiu asmeniui. Iš įpročio daugelis iš mūsų kalba tradicines maldas. Nors tradicijoje slypi didžiulė jėga, kartais paskęstame įprotyje, nesuvokdami, kokia galia esame apdovanoti, turėdami tradicines maldas. Kažkada varčiau žalią knygutę su užrašu „Katalikų katekizmas vaikams“. Gražūs žodžiai skambėjo joje: malda „Sveika, Marija“ yra antra pagal gražumą po „Tėve mūsų“. Ir, nors nežinau, kaip istoriškai atsirado „Sveika, Marija“, tos kitos maldos savo apaštalus išmokė pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tad jeigu „Tėve mūsų“ maldoje pats Dievas mokė melsti to, kas svarbiausia, tai kuo tokie ypatingi maldos „Sveika, Marija“ žodžiai? Sveika, Marija, malonės pilnoji...– archangelo pasveikinimas Mergelei Marijai. Kartais esame taip užspausti įvairiausių rūpesčių, kad, pavyzdžiui, draugus paverčiame kolegomis arba sveikinamės ir klausiame, „kaip sekasi“, vien dėl formalaus ritualo. O štai šią maldą pradedame aukštindami Mergelę Mariją. Jau vien šiame pasveikinime slypi didžiulė galia: pasveikinimas primena tą lemiamą Apsireiškimo akimirką, kurią Dievas panorėjo išpildyti savo pirmąjį pažadą nupuolusiam žmogui — atsiųsti Atpirkėją. Akimirką, per kurią kuklios mergaitės žodis „taip“ tapo visos žmonijos žingsniu savo Viešpaties link. Mes sveikiname savo dvasinę Motiną esant pilną malonės. Kas yra malonė? Kažkas nuostabaus, kas visiškai nepriklauso nuo mūsų valios pastangų, t. y.: kas Dievo yra duota visiškai veltui. Kreipiamės į asmenį, kuris dykai yra gavęs apsčiai malonių iš Dievo. ​

Peteris Paulas Rubensas, „Apreškimas Mergelei Marijai“, 1609 m., Kunstihistorisches Museum, Viena. Fragmentas. Wikipedia.org nuotrauka

.. Viešpats su tavimi... Dievas nepalieka savųjų. O jeigu Dievas ką nors sergi, lydi ir veda, nebelieka ko nerimauti: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas — ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė — prieš ką man drebėti?“ (Ps 27, 1). … tu pagirta tarp moterų… Nelaipsniuojame „geriausia moteris“ arba „viena geriausių“. Tiesiog „pagirta“ tarp moterų. Viešpats panorėjo išskirti Mariją kaip Bažnyčios mamą. Nors vargu ar įmanoma sugalvoti garbingesnes „pareigas“, svarbiau čia tai, kad, pakviesta į didingą tarnystę, Marija liko moterimi ir žemiška motina. ... ir pagirtas tavo sūnus Jėzus. Jėzus – mūsų Viešpats – irgi yra pagirtas, panašiai kaip Marija. Mes žinome, kad net dar labiau. Marija yra žemiška motina to, už kurį labiau pagirto ir girtino nėra. Jėzus, būdamas Dievas, prisiėmė visą žmogiškumą, neapleidžiant ir paklusnumo savo žemiškai mamai. Šventoji Marija, Dievo motina...Ir štai vėl sveikiname Mariją, šįkart tiesiai šviesiai įvardindami: tu esi Dievo Motina. Esi moteris: tokia pati kaip visos moterys ir tuo pačiu metu Dievo Motina. Niekas niekada neturės tokios garbės. Ir jeigu Kristus panorėjo prisiimti žmogišką prigimtį, jeigu panorėjo tapti Žmogaus Sūnumi, Marijos sūnumi, tai neabejotinai norės ir mylėti savo motiną. Sulaukęs atitinkamo amžiaus rūpintis jos žemiškais poreikiais; sugrįžęs pas Dangiškąjį Tėvą – apdovanoti Mariją visokeriopomis malonėmis. Ne veltui būtent Marijos prašymu Jėzus įvykdė pirmąjį stebuklą. Ne veltui šv. Bernardas paliko tradiciją melstis žodžiais „amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs“ – lygiai taip pat ir per amžius nėra nė vieno tavo, Šventoji Mergele Marija, prašymo, kurio Dievas nepanorėtų išpildyti.


Giotto di Bondone, „Karūnuotoji Madona“, 1310. Google Art Project nuotrauka

... melsk už mus, nusidėjėlius... Štai! Tiek sveikinę ir aukštinę Mergelę tik dabar kažko prašome. Ir prašome nuolankiai, įvardydami save kaip nusidėjėlius. Mes galime būti padarę sunkią nuodėmę arba nebūti nė musės nuskriaudę, tačiau mūsų prigimtis lenkia mus į nuodėmę. Ir jeigu mūsų galva ūžia nuo įvairiausių rūpesčių, jeigu piktasis, primindamas mūsų klaidas ir nuodėmes, nuolat bando iš mūsų atimti džiaugsmą, drąsą ir viltį, tada mes natūraliai norime maldoje išdrėbti visą glėbį maldavimų. Pateikti Dievui sąskaitas, kas mums negerai, už ką norime atsiskaityti arba už kokius gerus darbus reikalaujame, kad Dievas mums atlygintų. Tačiau šioje šventoje maldoje viskas yra kitaip. Prašome toli gražu ne iš pat pradžių. Toli gražu nestatydami savęs ar savo reikalų į centrą. Ir toli gražu ne detalizuodami: ... dabar ir mūsų mirties valandą. Amen. Prašome labai daug, bet labai paprastai. Vietoj cunamio rūpesčių prašome tiesiog Marijos užtarimo maldoje. Kodėl neišsiplečiame, kodėl nekonkretizuojame? Nes esame nuolankūs Dievui ir pasitikime Marija. Dievas pats žino, ko mums reikia. Mes tik prašome, kad Marija melstųsi už mus dviem svarbiausiais momentais: dabar ir mirties akivaizdoje. Dabar... Šiuo momentu, šią akimirką ir šioje vietoje. Prašome ne ko kito, kaip artimo meilės, kurią gailestingasis samarietis parodė sužeistam ir apvogtam keleiviui (Lk 10, 30–37). Ne kunigų ir levitų maldų žodžių tąkart reikėjo nuskriaustajam, o kito žmogaus pirminio rūpesčio – suteikti artimui būtent tai, ko jam labiausiai reikia šią akimirką šiomis aplinkybėmis. Mirties valandą... tą valandą, kuri bus, ko gero, svarbiausia mūsų gyvenime. 
​​





​​






​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt