​​    ​




​Straipsniai

 



​Balandžio 27 d. ​APIE (NE)NUOTOLINĮ GYVENIMĄ JUOZAPA ŽIVILĖ MIELIAUSKAITĖ SF ​ 
​​ 

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

Dėl pastarojo meto jaunimo pasidalijimų daug galvoju apie nuotolinį mokymą. Organizavau ir pamoką savo kambary, kur meškiukų (guminukų) klasė žiūrėjo filmą apie mamutus – jaunuoliai klausė, kaip čia taip, kad meškiukai mokosi iš mamutų. O aš galvoju, kaip čia taip, kad kai kur klasėje mokosi 21 dešimtokas, o į matematikos pamoką susirenka 37 – lankomumas beveik 180 procentų, o mokytoja kažkodėl ne itin patenkinta. Iš pradžių buvo įdomu stebėti, kaip reaguojama į karantiną. Tikrai buvo juntamas didelis susijaudinimas, pasireiškęs patarimų antplūdžiu socialiniuose tinkluose: įžvalgomis „kaip išgyventi“, privalomais karantinui pirkinių sąrašais, patarimais ką veikti ir ko neveikti, karantino dienoraščių nuotrupomis, iš kurių tryško įspūdžiai ir atradimai. Paskui tas susijaudinimas nuslopo. Tai, kas atrodė kaip iššūkis ir nuotykis (kad ir ne itin malonus), tapo gyvenimo dalimi – į tikrovę ėmė smelktis, rodos, iš niekur kylantis nuovargis, įtampa ir nerimas. Tai, kas atrodė kaip proga praleisti daugiau laiko namuose, skirti laiko sau ir šeimai, prisiminti pamirštus neskubrius laisvalaikio leidimo būdus, gana greitai ėmė varginti – nes paaiškėjo, kad 2000 dalių dėlionė nebūtinai padeda įveikti nerimą, o daugiau laiko su šeima nebūtinai reiškia daugiau taikos ir vidinės ramybės. O ir nemažos dalies interesų perkėlimas į nuotolinį formatą, rodos, grasina, kad ir gyvenimas taps „nuotolinis“ – ne tas, kurį dabar gyvenu, o toks, kokio norėčiau. Su jaunimu taip pat ėmėme kai ką daryti nuotoliniu būdu – maldos, pasidalijimų grupes, vakarėlius, asmeninius pokalbius. Pasikartojanti įžvalga yra ta, kad paaiškėjo, jog per karantiną neveikia daugelis mūsų ištobulintų išgyvenimo strategijų – nes tiesiog nebeturime galimybių kai kurioms kasdienėms praktikoms, kurios padėdavo sumažinti įtampą ir atgauti jėgas. Nebeturime tiek daug būdų „pabėgti“ nuo tikrovės, dažnai keisti situacijas: bendrauti su visokiais žmonėmis, judėti be suvaržymų, dalyvauti susibūrimuose. Tam tikra prasme tokių būdų gausa sukūrė visagalybės iliuziją (ir mums patiems, ir kitiems apie mus): kad viską galim, visur spėjam, visus keblumus įveikiam, – ir tapo „spektaklių“ kūrimo priemone, būdu nuslėpti nuo kitų savo „tikrovę“ (ydas, baimes, konfliktus, iššūkius) ir leisti sau nematyti jų „tikrovės“ (skausmo, kančios, poreikių). Tuo tarpu dabarties situacijoje reikia ieškoti naujų išgyvenimo strategijų, nes senosios nebeveikia. Ir pagrindinis iššūkis yra tikro gyvenimo gyvenimas – ne nudailinto, ne „kaip turi būti“, ne „kaip puikiai viskas yra“, ne „nuotolinio“, o dabarties akimirkos tikrumo persmelktos būties. Dabar išryškėja tikri dalykai: nuovargis, nepakanta, tai, kad po trečios buvimo kartu valandos kai kurie šeimos nariai ima nepakeliamai erzinti, kad yra sunku ir dirbti, ir būti tiek daug namuose – net ir su tais, kuriuos myli. Ir šiame „nenuotoliniame“, tikrame gyvenime matosi daugiau žmogiškumo, paprastumo ir tikrumo. Jaunimas sako, kad įdomių dalykų pamatė: kad biologė irgi kartais pamokas pramiega, kad mokytojos vyras gali įsiveržti į pamoką paklausti, ar kavos gers, o dėstytojos sūnus pasidomėti, kada pietūs bus, kad istorikas, kalbėdamas apie Napoleoną, kūdikį supa... Ir tas normalios žmogystės pamatymas labai viską supaprastina, nutrupa išoriniai papuošimai, „spektaklių“ mažėja, bet tikrumo daugėja. Tiesa, mokytoja „neužsimutino“ garso, tai vienuoliktokai „besirinkdami“ į pamoką girdėjo, kaip ji su vyru meilėje prisipažino, sako: „Labai gražu buvo, nors jie ir dinozaurai“ (tai yra, bent triskart vyresni už moksleivį). Taip pat ir kai kurie bendravimo „kodai“ prarado savo patikimumą. Kasdienoj tarp darbų, bėgimo buvo lyg ir „legalu“ viena ausimi klausytis kito situacijų, kartoti „viskas bus gerai“ ir pan., dabartinės tikrovės akivaizdoje kai kurie kasdieniai pasisakymai ima atrodyti labai banalūs. Rašiausi su žmogumi, kurio gyvenamoje teritorijoje dabar ne tik karantinas, bet ir pasikartojančiai virpa žemė. Ir nėra čia ką pasakyti, „viskas bus gerai“ yra kodas, kuris nebeveikia – nes nebus gerai, nieko nežinom. Ir dėl kitų dalykų nežinom – dėl sveikatos, ekonomikos, įvairiabriaunių pasekmių. Nebetinka daug dalykų, kuriuos žinojom kaip tinkamus: kaip reaguoti į situacijas, ką sakyti, – o ir nebetenkina mandagūs pasakymai, įprastos formuluotės. Tokie pasakymai – kaip nutrauktos driežų uodegos, rankoj lieka, bet gyvybės savyje neturi. „Rūpi man“ ir „myliu“ yra kodas, kuris vis dar veikia. Svarbu, kad šalia nuotolinio darbo, mokymosi, bendravimo gyvenimas netaptų nuotolinis, kad būtume tikri visu savo gyvenimu – tokiu, koks jis dabar yra. Tikras lieka buvimas – jis gali būti ir sunkus, ir skaudus, bet persmelkiantis kiekvieną akimirką svaiginamu tikrumu. Laikas nėra lengvas, patiriame įvairių sunkumų. Ir nereikia jų nei menkinti, nei sureikšminti – tiesiog taip yra. Norisi viską suskaičiuoti, įvertinti, sudėlioti į lentynas – taip saugiau. O tiesiog būti, patirti dabarties įtampą, išgyventi neapibrėžtumą ir jo atskleidžiamą asmeninį trapumą ne nuotoliniu, o tiesioginiu būdu – sunku. Tam tikra prasme krikščionis visą laiką yra įtampoje – net ir po Jėzaus Prisikėlimo mokiniai patiria įtampą, kryžkelę tarp galbūt patogesnio „nuotolinio“ ir galbūt ne tokio saugaus, bet tikro gyvenimo. Norėtųsi gyventi be įtampos, lengvai. Neapsimeskim. Bet net jei nėra lengva – tai nėra priežastis negyventi.  



​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt