​​    ​




​Straipsniai

  

​Rugpjūčio 18 d. ​APIE NIEKO NEVEIKIMĄ, ARBA ŠV. MORTOS PAMOKA MICHAELIS RENNIER 


Pixabay.com nuotrauka

Produktyvumas yra būsena, kurios aš nuolat siekiu. Jei neatlieku kokios nors užduoties arba kaip nors aktyviai netobulinu savęs, jaučiu beveik fizinį negalavimą. Aš paprasčiausiai privalau pakilti nuo sofos ir mankštintis arba skaityti filosofinę knygą, apsimesdamas, kad suprantu, arba tvarkytis kieme. Visada buvau pratęs per dieną nuveikti daugybę dalykų, tačiau ne visada tai – geras charakterio bruožas. Ne darbas ir produktyvumas turėtų mus apibūdinti. Jei vakare peržvelgdamas prabėgusią dieną laikysiu ją sėkminga vien todėl, kad visąlaik buvau užimtas ir įvykdžiau daugybę sumanymų, tai – problema. Kodėl, vertindamas dienos sėkmingumą, aš neatkreipiau dėmesio į tai, ar sustojau pažaisti su savo vaikais? Ar apkabinau žmoną? Ar leidau sau prieš pasinerdamas į darbus ramiai išgerti kavos puodelį? Ar išėjau pasivaikščioti aplink savo daugiabutį ir pasigrožėjau saulėlydžiu? Panašu, kad persidirbimas yra gynybinis mechanizmas. Mes panardiname save į nesibaigiantį našumo vandenyną, nes taip pabėgame nuo kur kas sunkesnio uždavinio tiesiog būti, naudojant savo laisvą laiką išmintingai. Jeigu kasdien vykdau ilgą įsipareigojimų sąrašą, aš ne tik neprivalau galvoti apie nieką kitą, bet ir iškart gaunu įvertinimą. Tačiau jei pažiūrėtume, kas iš tiesų vyksta, pamatytume, kad išnaudodami kiekvieną darbo valandą dusiname save. Neturėdamas kvėpavimo erdvės ir laisvo laiko, kuris leistų atrasti pasaulio grožį ir mano vietą jame, aš išvengiu tikro, kur kas didesnę baimę keliančio iššūkio – savirefleksijos. Mano pirmoji pareiga nėra būti produktyviam, o mylėti mane supančius žmones ir žvelgti į giliąją tikrovės esmę, į joje plakančią Dievo širdį, iš kurios visa kyla. Mano pirmoji pareiga nėra būti produktyviam, o mylėti mane supančius žmones ir žvelgti į giliąją tikrovės esmę, į joje plakančią Dievo širdį, iš kurios visa kyla. Aš mokausi. Dabar stengiuosi savo dienų sėkmę apibrėžti pagal tai, ar mažoji dukrelę sugugeno, kai pabučiavau jai į skruostą. Ji juokiasi, kai aš priglaudžiu savo veidą prie jos, tada aš žinau, kad ši diena – nuostabi. Šios neproduktyvios akimirkos yra be galo vertingos. Išties tai dėl jų mes gyvename. Iš savo vaikų išmokau paprasčiausiai leisti laiką žaisdamas. Neproduktyvus laikas, praleistas kartu su žmonėmis, kuriuos myliu, niekada nėra iššvaistytas. Nežymi riba skiria produktyvų laisvalaikį ir tingėjimą. Tad neketinu čia pateisinti savo blogų įpročių ar pernelyg ilgo sėdėjimo prie televizoriaus ar interneto, kas yra labiau yda nei sveika pramoga. Egzistuoja teisingas nieko nedarymo būdas. Neseniai minėjome šv. Mortą, moterį, kurią galėtume pavadinti produktyvumo patrone. Tikriausiai esate girdėję istoriją, kad kai ji ir jos sesuo Marija savo namuose priėmė didžiulį būrį žmonių, susirinkusių pasiklausyti Jėzaus, Morta visą laiką rūpinosi valgiais ir indais, prižiūrėdama vakarėlio eigą. Tuo tarpu jos sesuo leido laiką su svečiais, klausydamasi Jėzaus mokymo. Kuri iš seserų buvo produktyvesnė? Pasirodo, Marija. Man atrodo, kad kai Morta liovėsi dėliojusi padėkliukus po kiekvienu gėrimu ir tikrinusi, ar visi dubenys pilni traškučių, gavo vertingą pamoką. Norėdami perprasti mūsų egzistencijos slėpinį, kodėl Dievas mus sukūrė ir kokiam tikslui, mes turime skirti laiko ir ramiai pasėdėti, klausyti, sutelkti dėmesį. Trumpai tariant, mes turime būti išoriškai neproduktyvūs. Aš esu labai linkęs veikti taip kaip Morta, tad daug galvojau apie savo motyvaciją ir kodėl nuolat jaučiu nerimą, kai nedirbu rimto darbo? Manausi radęs atsakymą: man nelengva su laisvalaikiu, nes esu išdidus. Nesu tikras dėl vertės visų tų dalykų, prie kurių sukūrimo asmeniškai neprisidėjau. Nesu tikras dėl vertės visų tų dalykų, prie kurių sukūrimo asmeniškai neprisidėjau. Būdamas katalikas, tvirtai tikiu, kad mano egzistencija yra dovana. Jei esu gyvas, jei patiriu gyvenimo džiaugsmą, tai todėl, kad Dievas man jį suteikė. Ne aš pats jį sukūriau. Aš nenusipelniau savo šeimos meilės. Aš nedarau visiškai nieko, kas lemtų saulės patekėjimą horizonte. Nesu tas inžinierius, kuris sugeba jūros pakrantėje sukelti bangų mūšą. Visa tai – dovana. Tačiau mane persekioja išdidumas. Aš įtariai vertinu dovanai gautus dalykus, nes jie radosi be mažiausių mano pastangų. Morta suprato, o aš vis dar stengiuosi iki galo perprasti, kad labai sveika nurimti ir priimti pakeliui pasitaikantį džiaugsmą, net jeigu tam nereikia pastangų. Šiandien skirkite sau atokvėpio valandėlę ir stebėkite ką nors jums mielo. Nesirūpinkite produktyvumu: indais, kuriuos reikia suplauti, atliktinų darbų sąrašu, mintimis apie tai, kas jūsų laukia darbe. Prieš mus, kaip ir prieš Mortą, – du pasirinkimai: nuolat siekti produktyvumo ir išsiblaškymo arba pasirinkti geresnį savirefleksijos, dvasinės kontempliacijos ir laimingo gyvenimo dovanos priėmimo kelią. Kartu su Morta jau laikas pasirinkti geresnį kelią. Autorius yra katalikų kunigas, publikacijų autorius. Buvęs anglikonas, su žmona auginantis 5 vaikus, prie katalikų bendruomenės prisijungė, kai popiežius Jonas Paulius II leido tai padaryti to trokštantiems anglikonų dvasininkams. Iš Aletheia.org vertė Saulena Žiugždaitė
​​


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt