​​    ​




​Straipsniai



​Spalio 30 d.​AR Į BAŽNYČIĄ SUGRĮŠ MOTERYS DIAKONĖS? POKALBIS SU VYSK. A. JUREVIČIUMI SIMONAS BENDŽIUS

Cathopic.com nuotrauka

„Aš pavedu jums mūsų sesę Febę, – ji yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė; priimkite ją Viešpatyje, kaip dera šventiesiems, ir pagelbėkite jai, kai prireiks jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam“ (Rom 16, 1–2). Diakonės Febės (kuri romiečiams pristatė apaštalo Pauliaus laišką) paminėjimas Šventajame Rašte tartum įrodo, kad moterys ankstyvojoje Bažnyčioje buvo svarbios. Tačiau koks konkrečiai buvo jų vaidmuo ir santykis su apaštalais? Ar jos galėjo skelbti Dievo žodį, tarnauti liturgijoje? Galų gale – ar mes gerai žinome, ką reiškia ankstyvosios krikščionybės sąvoka „diakonė“? Panašu, kad teologai į šiuos klausimus vėl gilinsis artimiausiu metu. Vatikane ką tik pasibaigė Vyskupų sinodas, skirtas Amazonijos regionui. Baigiamajame sinodo dokumente (kuris dar nėra įpareigojantis), be kitų temų, vyskupai ragina Bažnyčią Amazonijoje įsteigti nuolatinį moterų diakonatą. Šis punktas sulaukė 137 balsų už ir 30 prieš. Sinodo tėvai pastebėjo, kad daugumai vietinių katalikų bendruomenių vadovauja būtent moterys. Popiežius Pranciškus įsipareigojo tęsti studijas apie moterų diakonatą pirmųjų amžių Bažnyčioje. Tokia sinodo pabaiga tarp katalikų kelia diskusijas: vieni sveikina moterų diakonystės idėją, kiti teigia, kad toks sprendimas iškreiptų Bažnyčios mokymą – ar net atvertų duris moterų kunigystei. Primename, kad nuolatiniais diakonais šiuo metu Bažnyčioje gali būti tik vyrai (dauguma jų – sukūrę šeimas, turintys vaikų). Kalbant paprastai, nuolatiniai diakonai neaukoja šv. Mišių ir neklauso išpažinčių – tačiau jie gali krikštyti, tuokti ar laidoti tikinčiuosius, taip pat – ir kitokiais būdais tarnauti savo bendruomenei. Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas JUREVIČIUS – vienas iš tų, kuris šią temą išmano puikiai. Jis yra parašęs knygą „Diakonatas. Teologija ir praktika“ (Vox Altera, 2013). Joje apžvelgiama diakonystės istorija, teologija, paliečiami praktiniai klausimai. Pokalbis su vyskupu – apie moterų diakonystę ir klausimus, kuriuos iškėlė Amazonijos sinodas.

Vysk. Algirdas Jurevičius. Kosto Kajėno nuotrauka 

Turbūt bus skaitytojų, kurie nelabai susidūrę su mūsų tema – tad gal pirmiausia priminkime, kas yra tie nuolatiniai diakonai? Bent jau Lietuvoje esam įpratę matyti tokią „schemą“ – klierikas baigia kunigų seminariją, tampa diakonu – ir tik laiko klausimas (dažniausiai – 1 metų), kada jį vėliau jau įšventins kunigu. Žodžiu, diakono tarnystė tiems žmonėms – tik „tarpinė stotelė“ pakeliui į kunigystę. Tačiau prieš 2 metus Kaune pirmąkart Lietuvoje įšventinti 5 vedę vyrai – jie tapo nuolatiniais diakonais. Kas tai yra? Ankstyvojoje Bažnyčioje diakonai buvo šventimų laipsnis, kurį gavę krikščionys nebūtinai siekdavo kunigystės ar vyskupystės. Tokie žmonės diakonais būdavo visą savo gyvenimą. Vėliau šis šventimų laipsnis tapo pereinamasis, tarsi laiptelis kunigystės link. Tačiau Vatikano II Susirinkimas istorinę tiesą sugrąžino – ir atkūrė diakonatą kaip nuolatinį laipsnį. Ar yra aišku, nuo kada ankstyvojoje Bažnyčioje diakonas yra toks, kuris jau gauna atskirus šventimus? Jau Apaštalų darbuose tai galime matyti. Rašoma, kad apaštalai paskyrė vyrus patarnauti prie altoriaus, taip pat – socialiniams poreikiams. Šis paskyrimas vykdavo malda ir rankų uždėjimu – ir čia įžvelgiame, kad tai buvo pirmieji diakonų šventimai. Vėliau diakonato tarnystė ir toliau būdavo perduodama malda ir rankų uždėjimu. Matome, kad ankstyvojoje Bažnyčioje diakonas buvo suprantamas kaip žmogus, patarnaujantis tiek prie altoriaus, tiek ir karitatyvinėje veikloje. Savo knygoje minite, kad tais laikais buvo ir moterų diakonių – pavyzdžiui, Pauliaus Laiške romiečiams minima Kenchrėjos Bažnyčios diakonė Febė... Taip, diakonai būdavo tiek vyrai, tiek moterys. Pagrindinė liturginė užduotis to meto diakonams – patarnauti krikšto metu ir padėti žmonėms įlipti į krikštyklą. Paprastai į ją suaugę žmonės nusileisdavo nuogi. Tad, kai būdavo krikštijama moteris, patarnaudavo moteris diakonė, o krikštijamam vyrui padėdavo kitas vyras diakonas. Ar žinome apie kitas moterų diakonių funkcijas? Ar jos patarnaudavo prie altoriaus, skelbdavo Dievo žodį? Jos labiau rūpinosi moterų sielovada. Anų laikų visuomenėje buvo labai daug pagoniško suvokimo, kad moteris yra tartum žemesnio rango. Save gerbiantiems vyrams nederėjo eiti į namus, kuriuose gyvena vien moterys – našlės ar dar netekėjusios. Todėl ten eidavo diakonės. Daugiau ką pasakyti nelabai galime – istoriniai šaltiniai čia yra skurdūs, nepraneša apie kitas diakonių liturgines funkcijas.


Fra Angelico. Moterys prie kapo (1439-1445), fragmentas.
Wikipedia.org nuotrauka

Minėjote, kad diakonystė laikui bėgant nunyko, vyrų šventimai tapo „integruoti“ į pasirengimą kunigystei. Moterų diakonystė irgi ilgai „netvėrė?“ Vakarų Bažnyčioje ji nunyko sparčiau, tuo metu Rytų Bažnyčioje diakonystė gyvavo kiek ilgiau. Ieškodami moterų diakonystės išnykimo priežasčių, galime remtis vienu ryškiu liudijimu iš 451 m. vykusio Chalcedono visuotinio susirinkimo. Jo 15 kanonas kalba apie tai, kad diakonėmis gali būti šventinamos moterys, ne jaunesnės kaip 40 metų. (Paminima, kad joms uždedamos rankos šventimų metu). Matome, kad jau V amžiaus viduryje buvo įvesti tam tikri apribojimai – turėkime omenyje tai, jog tais laikais žmonės gyvendavo kiek trumpiau. Kokia tų apribojimo logika? Kam to reikėjo? Viena iš priežasčių – ištekėjusioms moterims diakonėms buvo labai svarbu rūpintis šeima, vaikais, jų auginimu ir ugdymu. O juk šeimos anuo metu būdavo gausios. Ko gero, jaunesnės moterys, kurios tapdavo diakonėmis, negalėdavo 100 procentų tarnauti Bažnyčioje dėl savo įsipareigojimų šeimai. Dėl to Visuotinis Bažnyčios susirinkimas ir nustatė tą 40 metų ribą. Susirinkimo tėvai turbūt nusprendė, jog 40-ies sulaukusi moteris, pasiryžusi tapti diakone, jau tikrai nebekurs šeimos ir galės tarnauti vien Bažnyčiai. Toks sprendimas galėjo prisidėti prie to, jog moterų diakonatas sunyko. Matyt, į senatvę pasirinkta diakonystė nepasiteisindavo. Bet dėl amžiaus apribojimo – čia nieko naujo. Katalikų Bažnyčia šiandien irgi yra nustačiusi tam tikrą amžiaus ribą – vyras negali tapti nuolatiniu diakonu, nesulaukęs 35 metų. Bet Lietuvos praktika rodo, kad diakonai yra dar vyresni – šiuo metu tokiems šventimams rengiasi 55 ir 57 metų vyrai. Šiais laikais brandesnis amžius jau nėra kliūtis. Tai, kaip suprantu, moterų diakonystė išnyko daugiausia dėl to, kad joms buvo sunku suderinti šeimos gyvenimą su pareigomis Bažnyčiai – ir iš to sekė amžiaus apribojimai. Ar buvo ir kitų priežasčių? Dar paminėčiau, kad Bažnyčioje apie V–VI amžių jau plito moterų vienuolijos, kur būdavo gyvenama pagal šv. Benedikto regulą. Tad moterys jau galėdavo ir kitu būdu pašvęsti savo gyvenimą Dievui – ne vien diakonyste. Galima sakyti, jog moterų diakonatui atsirado tam tikra konkurencija – pirmiausia iš besiplečiančio moterų vienuolynų tinklo. Taip pat tuo metu atsirado našlių luomas. Buvo net ir mergelių luomas, kurį, tiesa, vėliau „įsiurbė“ vienuolynai. ​
Amazonijos sinodo uždarymo Mišios Šv. Petro bazilikoje.
EPA nuotrauka

​​Nusikelkime į šių dienų aktualijas – prieš 3 metus popiežius Pranciškus subūrė teologų komisiją (iš 6 vyrų ir 6 moterų), kuri aiškinosi, kaipgi buvo su moterimis diakonėmis ankstyvojoje Bažnyčioje. Katalikai šiuo klausimu neturi vieningos nuomonės – o naują impulsą diskusijoms davė Amazonijos sinodo rezultatai. Dauguma vyskupų balsavo už siūlymą šiame regione įsteigti nuolatinį moterų diakonatą. Dalis tikinčiųjų sako: jei Bažnyčia to imsis – tai nebus „istorinio teisingumo“ atkūrimas, o veikiau teologinis, kanoninis naujadaras – kadangi pirmieji krikščionys ir šių dienų Bažnyčia diakonystės prasmę suvokia skirtingai. Kokios Jūsų įžvalgos? Ar tikrai negalime lyginti tų dviejų istorinių diakonatų? Na, čia mes turėtume klausti savęs, kiek Bažnyčia gali sakramentinę tarnybą pritaikyti prie šiandienių sąlygų. Iš Šventojo Rašto matome: apaštalai, pastebėję, kad jiems per sunku viską daryti, į pagalbą paskyrė 7 vyrus, juos pašventindami. Tokia diakonato pradžia. Šiandien irgi galime sakyti, kad Bažnyčios diakonatas – lankstus. Vatikano II Susirinkimas ne atkūrė pirmųjų amžių diakonatą su jo pareigomis, bet praktiškai šią tarnystę atnaujino. Bažnyčia paėmė tik pačią idėją iš ankstyvųjų laikų, tačiau šiandieniams diakonams jau davė naujų užduočių, praplėtė veikimo lauką. Pavyzdžiui, diakonai negalėdavo krikštyti. Tos pačios moterys (o ir vyrai) tik patarnaudavo šiose apeigose. Krikštydavo tik kunigas arba vyskupas. Tačiau nuo Vatikano II Susirinkimo diakono pareigos praplėstos – jis jau gali būti įprastinis krikšto teikėjas. O kalbant apie Jūsų minimą komisiją – ji aiškumo nesuteikė, todėl popiežius, baigiantis sinodui, lyg ir įsipareigojo, kad vėl tą klausimą nagrinės. Artimiausiu metu gali būti įkurta nauja komisija, kuri dar kartą tirtų moterų diakonystės klausimą ir bandytų pateikti popiežiui tam tikrų siūlymų.


Cathopic.com nuotrauka

​Įdomu, kad tai – ne pirmas kartas, kai Bažnyčios nurodymu šį klausimą tiria ekspertai. Štai 2002 m. Tarptautinė teologų komisija po 5 metų darbo atsargiai pareiškė, jog teologai „labiau linkę atmesti moterų diakonystės galimybę“. Pagrindinis argumentas – diakonystė ankstyvojoje Bažnyčioje skiriasi nuo šiuolaikinės. Be to, komisija pabrėžė šventimų sakramentų (diakonų, kunigų ir vyskupų) vienybę – kurią pažeistų moterims suteikiami šventimai. Kita vertus, 2009 m. popiežius Benediktas XVI išleido dokumentą „Omnium in Mentem“, kuris pakoregavo Kanonų teisę – ir aiškiai suformulavo, jog diakonatas – unikali, savita tarnystė, kuri savo esme skiriasi nuo kunigystės. Taigi – tai nėra žingsnis pakeliui į kunigystę, tad panašu, kad šventimų sakramentų vienybės argumentas šiuo atveju jau nebetinka... Jūsų manymu, kai bus suburta nauja komisija – ko galime tikėtis dabar? Visų komisijų darbo sunkumas tas, kad jos bando atsakyti į klausimą: ar moterų diakonatas yra sakramentas? Tai sunkus klausimas, nes sakramentų teologija Bažnyčioje susiformavo tik II tūkstantmetyje. O tais amžiais, kai moterys diakonavo, tos aiškios sakramentų teologijos dar nebuvo. Bažnyčia meldėsi, teikė šventimus, šventino, diakonais skyrė vyrus ir moteris. Tačiau niekas nesigilino, ar tai – sakramentas, kadangi paties teologinio suvokimo nebuvo. Krikščionys tiesiog rėmėsi ankstyvosios Bažnyčios praktika. Šiandien mes turime labai turtingą sakramentų teologiją, ir pirmuosius amžius esame linkę vertinti pagal savąjį suvokimą. Bet kaip save suvokė anų laikų krikščionys – štai čia sunku atsakyti. Kita vertus, moterų diakonato šalininkai labai dėkingi Benediktui XVI – nes tuo minėtu dokumentu popiežius sukūrė dogmatines prielaidas moterų diakonatui atsirasti. Benediktas XVI įvedė tam tikrą skirtumą šventimų sakramento laipsniuose. Diakonas atstovauja kaip Kristui Tarnui, o kunigas ir vyskupas – Kristui kaip Bažnyčios Galvai, nes kunigas ir vyskupas veikia in persona Christi, Kristaus asmenyje. Ką pasakys kitos komisijos, kurios tirs istorinius šaltinius ir viską vėl iš naujo vertins? Priklausys nuo to, kokią hermeneutiką – priėjimo būdą prie temos – jos pasirinks. Sunku pasakyti. Katalikų Bažnyčia šiuo klausimu yra atvira. Faktas tikras – diakonės moterys egzistavo. Dabar mums reikia įsivardyti, kokio sakramentinio laipsnio jos buvo, kokia Bažnyčios tarnystė šiandien būtų atitikmuo moterų diakonatui – ir ar įmanoma jį atkurti taip, kaip buvo atkurtas nuolatinis vyrų diakonatas. Tai klausimai, dėl kurių diskutuojama. Popiežius Pranciškus šiuo klausimu irgi nori aiškumo.


Popiežius emeritas Benediktas XVI. L'Osservatore Romano nuotrauka

​Kokia Jūsų asmeninė nuomonė? Ar būtų realu (gal net naudinga) įvesti moterų diakonystę – ne tik Amazonijoje, bet ir visuotinėje Bažnyčioje? Popiežius Pranciškus kalba apie Bažnyčios decentralizaciją. Sinode buvo svartyti Amazonės klausimai, tačiau nuskambėjo ir raginimas stiprinti nuolatinį diakonatą. Jei kalbėtume apie visuotinę Bažnyčią – sunku atsakyti į Jūsų klausimą. Pavyzdžiui, Amazonijos vyskupai sako, kad būtent tam regionui moterų diakonatas būtų naudingas. Kaip kitur? Tarkim, čia, Lietuvoje, vyrų diakonatas žengia tik pirmuosius žingsnius, daugelis parapijų, bendruomenių visiškai nepažįsta nuolatinių diakonų. Tad kalbėti apie moterų diakonystę pas mus būtų pernelyg anksti – nes dar neišnaudojome visų nuolatinio vyrų diakonato galimybių. Popiežius Pranciškus nori, kad kiekvieno krašto Bažnyčia pati ieškotų atsakymų, kokiu keliu geriausia eiti. Yra Bažnyčių, kurios sako: mums nėra poreikio turėti nuolatinius diakonus. O yra ir tokių vyskupijų (Šiaurės ir Pietų Amerikoje), kuriose diakonų – daugiau nei kunigų. Taigi, šiuo atveju mes negalime kalbėti apie kažkokią bendrą visuotinę poziciją – tiesiog kiekvienas žiūrime savo vietinių Bažnyčių poreikių ir galimybių. Lietuvoje nuolatinis diakonatas tik užgimsta. Galbūt ateis toks laikas, kai parapijose kils pastoracinis poreikis turėtų diakonų – ir ne vieną. Tada gal ir bus naujai svarstoma, ko reikia mūsų Bažnyčiai. Dalis katalikų nuogąstauja, kad jei posinodinis dokumentas patvirtins nuolatinę moterų diakonystę Amazonijoje – tai gali sukurti prielaidų Bažnyčioje atsirasti ir moterų kunigystei... Ar tikrai? Popiežius Benediktas XVI dokumente „Omnium in Mentem“ padarė aiškų dogmatinį skirtumą pačiame šventimų sakramente – tarp kunigo ir diakono. Turint tai omenyje, moterų kunigystės atsiradimo nereikėtų „bijoti“. Kitas dalykas – popiežius Pranciškus posinodiniame dokumente tikrai nepatvirtins moterų diakonystės klausimo, kol nebus aiškumo iš teologinių komisijų. Ir šiaip, kiek žinau, popiežius net nėra įpareigotas išleisti posinodinį dokumentą – gali būti tiesiog kažkokios instrukcijos ar patarimai. Moterų diakonato įvedimo klausimas pranoksta vietinę Amazonijos Bažnyčią, tad diskusija čia turėtų būti platesnė – ne vien tik su Amazonijos vyskupais. Bet kol nebus aiškių teologinių komisijų pasiūlymų – popiežius nieko nedarys. Ypač tai galime matyti iš jo pasiryžimo šaukti naują komisiją, kuri duotų apčiuopiamų rezultatų. Iki tol visos tos komisijos tiesiog palikdavo atvirą klausimą, ir paskui tarsi numesdavo popiežiui ant stalo – tai tu nuspręsk. Bet popiežius nori sinodiškumo, platesnės diskusijos.


Cathopic.com nuotrauka


​Tad, kaip minėjot, skirtingai nuo diakonystės, moterų kunigystės klausimas baigtas visiškai? Šventasis popiežius Jonas Paulius II išleido apaštalinį laišką „Ordinario Sacerdotalis“. Ten parašyta, kad Bažnyčia nesijaučia turinti teisę teikti kunigų šventimus moterims – nes yra „suvaržyta“ Kristaus asmeninio pasirinkimo ir jo pavyzdžio. O Jis apaštalais išsirinko vyrus. Popiežiaus laiške pavartotas lotyniškas žodis definitive – tai reiškia galutinai, apibrėžtinai. Bažnyčia daugiausia remiasi šiuo dokumentu – dėl to net ir nesvarstomas klausimas apie moterų kunigystę. Pabaigoje pacituosiu Jūsų mintis iš parašytos knygos: „Šiandien tenka konstatuoti, kad [Vatikano II] Susirinkimo sprendimas įvesti diakonatą buvo drąsus eksperimentas, nes teorinė ir praktinė diakonato teologija ir toliau liko neišplėtota ir problemiška.“ Tą Jūs parašėte 2013 m. Šiandien galvojate taip pat? Taip. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė. Bet, be abejo, teologija svarstoma, plėtojama. Ieškoma naujų kelių ir galimybių diakonatui skleistis. Kaip minėjau, čia svarbus ir skirtingumas pasaulyje. Yra šalių, kuriose jau 50 metų įvestas nuolatinis diakonatas – šį šventimą turinčių vyrų yra daug, netgi tūkstančiai. Tuo tarpu kitos šalys to dar neturi, o tokios kaip Lietuva – tik įsiveda diakonatą, žengia pirmuosius žingsnius. Tas skirtingumas, įvairovė kartais kelią įtampą ir žadina smalsumą: o kas čia per diakonas, kaip jam sekasi, kaip žmonos, vaikai jaučiasi? Yra daug klausimų, apie kuriuos diskutuojame. Lietuva savo ruožtu semiasi patirties ir patarimų iš kitų kraštų, kuriuose nuolatinis diakonatas jau seniai įvestas. Jaučiame jų pagalbą.

​​


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt