​​    ​




​Straipsniai

  

​Gegužės 2 d. 

BAŽNYČIOS KOMUNIKACIJA: ĮGALINAMA TIESA IR SKAIDRINAMA ROMUMU TOMA BRUŽAITĖ


„Santa Croce“ universiteto nuotrauka.

Katalikų Bažnyčia – dviejų tūkstančių metų senolė, savo lobynuose prikaupusi daugybę turtų – ir materialinių, ir dvasinių, ir intelektualinių. Tačiau nuo pat pradžių jos misija buvo ir iki šiol yra ne kaupti turtus ir juos saugoti, o skelbti Gerąją Naujieną, vadinasi, tais turtais dalintis su visais. Šiuolaikine kalba kalbant, Bažnyčios misija – skleisti žinią apie Dievą ir pačią bendruomenę. Komunikuojantiems Bažnyčios vardu ir Bažnyčioje duotas labai specifinis uždavinys: plati auditorija, viską apimanti žinia, tam tikri moraliniai bei etiniai reikalavimai sprendžiant klausimą, kaip komunikuoti, viskas, ką Bažnyčia daro ir kalba, turėtų atskleisti Dievo ir žmogaus meilės istoriją. Kad ir kokia kiltų pagunda įvairiomis komunikacijos priemonėmis „parduoti“ Bažnyčios žinią, suvilioti „vartotoją“, kuris ieško prasmės ir tiesos, neturėtų būti pamiršta, jog Bažnyčia tik lydi žmogų Dievo link, pašalina kliūtis ir įgaliną patį žmogų laisva valia rinktis. Padarę savo darbą turim atsitraukti ir labai dažnai susitaikyti su tuo, kad to triūso vaisių nematysim. Lieka tik klausti ir ieškoti: kokia turi būti toji Bažnyčios komunikacija, kad ji tinkamai savo tikslą pasiektų? Užduoties nepalengvina ir tai, kad čia turi būti suderinama, kas iš pažiūros nesuderinama: nauja ir sena, tai, kas yra pastovu ir net amžina, bei tai, kas nuolat keičiasi ir juda. Galima tobulai įvaldyti visas šiuolaikinės komunikacijos priemones, išmokti nepasiklysti naujose technologijose ir jomis naudotis, galima žinoti, kaip veikia žmogaus psichologija, bet to nepakaks, kad toje nuolatiniame komunikacijos sraute neprarastume savo unikalaus veido. Neįvykdytume savo krikščioniškojo pašaukimo ir tuomet, jei dėl savo tapatybės ir unikalumo išsaugojimo sienomis ir spynomis imtume gintis nuo „pasaulietiškumo“, besireiškiančio vis naujinamomis technologijomis, madingais projektais ar sparčia informacijos kaita. Tad, atsižvelgiant į Bažnyčios misiją, suprantama, kodėl komunikacija yra vis dažniau aptariama tema ir pačioje Bažnyčioje. Praėjusio mėnesio pabaigoje Romoje, Šventojo kryžiaus (Santa Croce) universitete, vyko jau vienuoliktoji konferencija Bažnyčioje dirbantiems komunikacijos specialistams. Konferencijoje dalyvavo daugiau nei 400 žmonių iš įvairių šalių, jos tema: „Dialogas, pagarba ir išraiškos laisvė viešojoje erdvėje“.


Konferencija „Dialogas, pagarba ir išraiškos laisvė viešojoje erdvėje“.
  „Santa Croce“ universiteto nuotrauka.
​Konferencija prasidėjo ir pasibaigė šiais popiežiaus Pranciškaus žodžiais, pasakytais 2014 m., švenčiant 48-ą Pasaulinę komunikacijos dieną: „Mes turime įveikti savo skirtumus tokiomis dialogo formomis, kurios padeda mums augti supratimu ir tarpusavio pagarba. Kuriant susitikimo kultūrą, turime būti pasirengę ne tik duoti, bet ir imti.“ Baigiant konferenciją, apibendrinant visas vykusias diskusijas, šiuos popiežiaus Pranciškaus žodžius komentavo Opus Dei prelatas mons. Fernando Ocárizas. Jis išskyrė keletą bruožų, kurie Bažnyčios komunikaciją išlaiko unikalią ir prasmingą. Tarpusavio supratimas ir pagarba Pernelyg dažnai viešoji erdvė tampa panaši į mūšio lauką ne tik dėl tikrų ir netikrų faktų gausos, jų keliamo triukšmo, bet ir aštrių žodžių. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia mums išlikti anonimiškiems, net jei ir nesislepiame už netikrų vardų ir veidų, norėdami galime atsijungti nuo viso srauto ir nepageidaujamo atsako. Tikrai suprantama, kodėl tokiame kontekste pranyksta žmonės. Mes rašome, kalbame minioms, o minios mėgaujasi lengvai suprantamu, kartais ir per daug supaprastintu turiniu. Bažnyčios komunikatoriai ir tokiame kontekste turėtų išsiskirti tarpusavio supratimu ir pagarba. Mons. Fernando Ocárizas taip aiškina šią užduotį: „Galbūt pirmiausia tai reiškia suvokimą, kad visos komunikacijos formos yra susijusios su konkrečiais asmenimis, turinčiais vardus: žmogus, kuris komunikuoja, žmogus, apie kurį komunikuoja ir žmogus, į kurį kreipiamasi. Supratimas prasideda tuomet, kai komunikacijos širdyje mes stengiamės pamatyti konkretų žmogų (o ne anonimų minią), nors galbūt tie žmonės nėra tuo metu konkrečiai prieš mus. Mes nematome jų, bet jie ten yra su visu savo kilnumu, ypač tuomet, kai jie yra pažeidžiamiausi. Kiekvienas žmogus yra svarbus, visų pirma dėl to, kad už tą žmogų Kristus numirė ir prisikėlė.“ Tiesos galia Tarpusavio supratimas ir pagarba yra būtinos dialogo sąlygos. Ir tik dialoge, popiežiaus Pranciškaus žodžiais sakant, puoselėjant susitikimo kultūrą, mes galime ieškoti tiesos. Bažnyčiai komunikacija nėra tikslas savaime, tikslas yra tiesa, kuri geriau atsiskleidžia susitikus su kitu. Pasak mons. Fernando Ocárizo, „bandydami suprasti kitus, suvokti jų požiūrį, mes atrandame tiesos aspektus, kurių iki šiol nebuvome pastebėję. Mūsų pasiūlymai tampa tikslingesni ir kiti gali mus geriau suprasti“. Vengdami to susitikimo, neskirdami laiko pokalbiui, kuris reiškia ir kalbėjimą, ir klausymąsi, mes atsiduriame komunikacijos džiunglėse, kur vyksta daug monologų. Labiausiai girdimas tas, kuris yra garsiausias, tačiau jis nebūtinai padeda atrasti tiesą. Bažnyčia šioje situacijoje turėtų ne palikti viešąją erdvę, bet kaip tik būti čia ir garantuoti, kad susitikimo kultūra plis. „Šiandien vyrai ir moterys vis dar trokšta tiesos ir ieško gilesnės savo gyvenimo prasmės“, – sako mons. Fernando Ocárizas. – Ir tai yra motyvas Bažnyčios komunikatoriams nepasitraukti iš to mūšio lauko, bet „per savo darbą ir draugystę […] būti įrankiais, išpildant tą nuostabią užduotį, „padėti vieni kitiems tiesos paieškose.“ Romumas ir vidinis giedrumas – tai, kas darbą daro vaisingą Šiandienos viešosios erdvės vienas iš bruožų yra greitis. Galėtume sakyti, jog užtrukome ilgai, jei straipsnį skaitėme bent dvi minutes. Būtų keista, jei interneto naujienų puslapyje rastume vakarykštes antraštes, iš tiesų pirmieji puslapiai keičiasi net ne valandomis, o minutėmis. Ir štai tokiame kontekste Bažnyčia vėl keistai ragina – gyventi lėčiau: „kad mūsų darbas būtų vaisingas, mums visiems reikia puoselėti plačią vidinę erdvę, pripildytą romumo“ (mons. Fernando Ocárizas). Puoselėjimui reikia laiko, tačiau toji vidinė erdvė ir romumas yra atidumo tikrovei ir tiesai sąlyga. Romumas suteiks ne tik „platų realybės matymą“ bet ir gelmę mūsų darbui, „padės mums unikaliu, nauju ir patraukliu būdu perduoti tikėjimą, kuris Bažnyčiai buvo patikėtas prieš amžius“ (mons. Fernando Ocárizas).




​​​​
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt