​​    ​




​Straipsniai

 



Balandžio 18 d.  

​DIDYSIS KETVIRTADIENIS: REIKIA DAUG NUOLANKUMO, KAD PRIIMTUME DIEVO GAILESTINGUMĄ KUN. GABRIELIUS SATKAUSKAS
​ 

Freskos fragmentas. „Paskutinė vakarienė“ Giotto 1303-1305 m. Paduva, Italija.

​Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šv. Mišiose ir girdime eucharistinės maldos žodžius: „Tą naktį, kurią turėjo būti išduotas“, mes prisimename Didžiojo ketvirtadienio įvykius. Tai yra viena iš svarbiausių žmonijos istorijos dienų, viena iš intensyviausių ir reikšmingiausių Jėzaus gyvenimo dienų. Trumpai prisiminkime kas būtent šią dieną nutiko. Mokiniams paruošus Paskutinės vakarienės vietą, Jėzus Jiems nuplovė kojas ir davė naują įsakymą mylėti taip, kaip Jis. Iškart po to, kaip didžiausią meilės ženklą, aukojo pirmąsias šv. Mišias, kurių metu įsteigė ir Kunigystės sakramentą. Po šių iškilmingų įvykių sekė tamsios akimirkos: Jėzus paskelbė, kad Judas Jį išduos, o Petras tris kartus išsigins. Tuomet tarė atsisveikinimo kalbą, kurioje drąsino nebijoti pasaulio priešiškumo, meldėsi už mokinių vienybę ir pažadėjo atsiųsti Tiesos Dvasią. Galiausiai Jėzus su mokiniais nuėjo į Alyvų kalną, kur, mokiniams miegant, krauju prakaituodamas meldėsi ir netrukus buvo išduotas, suimtas, mokinių paliktas ir nuvestas pas Aną bei Kajafą. Tenais buvo tardomas, mušamas ir kalinamas, o ryte nuvestas pas Pilotą. 


Didžiojo ketvirtadienio Krizmo Mišios. Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Kaip Bažnyčia švenčia Didįjį ketvirtadienį? Didžiojo ketvirtadienio rytą vyriausiasis vyskupas su visais vyskupijos kunigais Katedroje aukoja Krizmos šv. Mišias, kuriose ypatingas dėmesys kreipiamas Šventimų sakramentui ir viešai atnaujinami kunigystės pažadai. Visi dvasininkai kartu švenčia Eucharistiją – tai ypatingas jų tarpusavio vienybės Kristuje ženklas. Liturgijos metu vyskupas pašventina tris didelius indus su aliejumi. Šie trys aliejai – katechumenų, krizmos ir ligonių – vėliau visus metus toje vyskupijoje naudojami teikiant šventuosius sakramentus. Didžiojo ketvirtadienio vakarą, pradedant švęsti Paskutinės vakarienės šv. Mišias, įžengiama į Didįjį Tridienį, ir tabernakuliai paliekami visiškai tušti. Vakaro šv. Mišiose švenčiamas Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo slėpinys. Anglakalbiuose kraštuose ši diena dar vadinama „Maundy Thursday“ nuo lot. žodžio mandatum, kuris reiškia įsakymą arba paliepimą. Tai mums primena, kad per Paskutinę vakarienę, nuplovęs mokiniams kojas, Kristus paliko naują mokymą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Kol evangelistai Matas, Morkus ir Lukas dėmesį sutelkia tik į Viešpaties Vakarienės įsteigimą ir Paschos šventimą, apaštalas Jonas akcentuoja Jėzaus paskutiniąsias kalbas ir mokinių kojų plovimą. Dėl to vakarinėje Didžiojo ketvirtadienio liturgijoje kunigas, kuris yra persona Christi (Kristaus asmuo), plauna 12 parapijiečių ar katechumenų, kurie per Velyknaktį taps krikščionimis, pėdas. Tokiu būdu liturgijoje matomi ypatingi ryšiai tarp Eucharistijos, išgelbėjimo, pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems. Po Paskutinės vakarienės apeigų altorius nudengiamas, tokiu būdu paruošiant jį Didžiajam penktadieniui. Tai simbolizuoja romėnų kareivius, kurie, prieš nukryžiuodami Kristų, pirmiau jį nurengė. Kol altorius yra nudengiamas, liturgijoje giedama 22-oji mesijinė psalmė, kuri aiškiai pranašauja Mesijo mirtį. Po apeigų Švenčiausiasis Sakramentas procesijos būdu iškilmingai nešamas į garbinti paruoštą kitą bažnyčios vietą, kur iki vėlyvo vakaro vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Adoracija išsiskiria tuo, kad jokiomis aplinkybėmis Švčenčiausiasis Sakramentas nėra išstatomas monstrancijoje, bet adoruojamas jam esant komuninėje (Paschales Solemnitatis, 55).

EPA nuotrauka 

​Didžiojo ketvirtadienio prasmė Kojų plovimo pavyzdys išreiškia Kristaus tarnavimą ir gailestingąją meilę, nes Jis atėjo „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Per du tūkstančius metų mažai kas pasikeitė. Mes, kaip ir Petras, priešgyniaujame: „Viešpatie, Tu nemazgosi man kojų.“ Reikia daug nuolankumo, kad priimtume Dievo gailestingumą. Nepaisant Jėzaus mokinių prieštaravimo bei ambicijų karaliauti, šis senas tarnavimo simbolis išliko ir primena, kad mes turime ne tik tarnauti, bet ir išmokti priimti kito patarnavimą; kad tarnavimas Dievui reiškia sugebėjimą priimti kitų sužeistumą, žmogiškumą ir silpnumą. Dievo meilės slėpinys pasireiškia ne tobulumu, bet per subjaurotą ir nukryžiuotą kūną. Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas kojų plovimą, rašo: „Pažvelk, kokį nuolankumą Jis rodo, ne tik nuplaudamas jų pėdas, bet ir kituose dalykuose. Juk Jis atsikėlė jau visiems susėdus prie stalo (lyg būtų tarnas); ir ne tik juos nuplovė, bet nusivilko savo apdarą, apsijuosė rankšluosčiu ir pripildė dubenį. Jis neliepė to padaryti kitiems, bet visa atliko pats, mokydamas mus, kad ir mes turėtume būti pasirengę taip elgtis. Kokios naudingos nuolankumo pamokos esi mokomas ir kaip tiesiai ši dorybė veda į Dievą!“ Eucharistijos, kurią Kristus įsteigė žmonėms išgelbėti, aukojamasis pobūdis kyla iš Senojo Testamento tradicijos, kurios aprašymą randame Išėjimo knygos 12-ajame skyriuje. Jame smulkiai nupasakojama pirmoji Pascha ir Dievo paliepimas kiekvienai Izraelio tautos šeimai nužudyti nepriekaištingą, tobulą avinėlį, suvalgyti jį ir ištepti jo krauju durų staktas kaip ištikimybės vieninteliam ir tikrajam Dievui ženklą. Jėzus per Paskutinę vakarienę kartu su apaštalais, kaip ir visi žydai, tradiciškai šventė šią Perėjimo iškilmę, tačiau šį kartą žodžiais: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas“ bei „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoroskraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“, Jėzus atskleidžia, kad Jis ir yra tas pranašautasis Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Dar iki Paskutinės vakarienės Kristus sakė: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Galiausiai Didysis ketvirtadienis ypač švęstinas dar ir dėl to, kad šią dieną žodžiais – „Tai darykite mano atminimui”“– Kristus įsteigė Kunigystę. Dėl to Didįjį ketvirtadienį ypač meldžiamasi už dvasininkus ir dėkojama už jų pašaukimo bei atsiliepimo dovaną. Apie kunigystę ir kunigus kalbama daug ir įvairiai, bet šį kartą paskaitykime poros šventųjų mintis apie kunigystę. Šv. Norbertas rašo: „O kunige! Tu nebesi sau, nes dabar esi Dievas. Tu nebesi sau, nes dabar esi vergas ir Kristaus tarnas. Tu nebepriklausai sau, nes esi Bažnyčios sužadėtinis. Tu nebesi pats sau, nes esi tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tu nebesi iš savęs, nes tu esi niekas. Kas tuomet tu esi? Niekas ir viskas. O kunige! Rūpinkis, kad tai, kas buvo pasakyta Kristui kabant ant kryžiaus, būtų sakoma ir tau: ‘Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.’“. Šv. Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas: „Šv. Bernardas teigia mums, kad viskas mums atėjo per Mariją; ir mes taip pat galime sakyti, kad viskas mums ateina per kunigą. Taip, visas džiaugsmas, visos malonės, visos dangiškosios dovanos. Jei mes neturėtume Šventimų sakramento, tada mes neturėtume mūsų Viešpaties. Kas Jį ten padėjo, tame tabernakulyje? Tai buvo kunigas. Kas buvo tasai, kuris pasitiko tavo sielą prie vartų į Gyvenimą? Kunigas. Kas ją maitina, duoda stiprybės jos piligrimystei? Kunigas. Kas ją paruoš stotis prieš Dievą, paskutinį kartą nuvalydamas sielą Jėzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada kunigas. Ir jeigu tąją sielą ištiks mirtis, kas ją prikels, kas ją sugrąžins į ramybę ir taiką? Vėlgi kunigas.“




​​


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt