​​    ​




​Straipsniai

  

Gruodžio 18 d. ​DIDŽIOSIOS ADVENTO O ANTIFONOS: „O ADONAI“ MARIUS JONAITIS


Mozė ir degantis krūmas su jame vaizduojama Jahvės tetragrama JHWH (1770 m.). Pl.wikipedia.org nuotrauka

Prie slaptingos Kalėdų nakties artėjame padedami didžiųjų O antifonų. Gruodžio 18 d. O Adonái et Dux domus Israel, qui Móysi in igne flammæ rubi apparuísti, et ei in Sina legem dedísti: veni ad rediméndum nos in brácchio exténto. O Viešpatie, Izraelio namų Vadove, kuris pasirodei Mozei liepsnojančio krūmo ugny ir kurs jam davei įstatymą ant Sinajaus kalno: ateik mus atpirkti ištiesta ranka. Vakarykštėje – gruodžio 17 d. – antifonoje į laukiamą Mesiją buvo kreipiamasi kaip į Išmintį. Išmintis – viena ypatingųjų Dievo savybių, pirmiausia atsiskleidusi pasaulio sukūrime, bet ir toliau besireiškianti Dievo Apvaizdos budėjimu prie savo kūrinijos, jos valdymu ir vedimu į išganymą. Šiandienos antifona byloja apie tai, kad pasaulio Kūrėjas nepalieka savo kūrinijos, yra nuolatinis ir nepailstantis jos Vadovas painiais ir klaidžiais istorijos keliais, primena išrinktosios tautos – Izraelio – egzodą, išvedimą iš Egipto nelaisvės ir glaudžiai siejasi su Išėjimo knygos 3 skyriumi. Viešpats pašaukia Mozę iš liepsnojančio, bet nesudegančio krūmo, apreiškia jam savąjį vardą bei būsimą tautos išlaisvinimą iš vergovės Egipto žemėje: „Betgi, Mozė sakė Dievui, kai nueisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, o jie manęs klaus: ‘Koks jo vardas?’ ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas tarė Mozei: „Aš esu, kuris esu.“ Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus.’“ Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraelitams: ‘Viešpats, jūsų protėvių Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, atsiuntė mane pas jus.’ Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 13-15). Lotyniškame antifonos tekste įrašytas Adonai (Adonajas) – tai vienas iš Senajame Testamente vartojamų Viešpaties vardų. Judaizme iki šiol laikomasi nuostatos, jog Jahvė (hebr. jahveh – „Jis Yra“) – tai asmeninis Dievo vardas, hebrajų garsiai netariamas ir pakeičiamas vardu Adonai – „Viešpats“, kai kada melek – „Karalius“, arba ba‘al – „Viešpats, Valdovas“. Žodis „namas, namai“ (hebr. bet, gr. oikos, oikia) tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente turi keletą reikšmių. Be kita ko, tai gali reikšti ir tam tikros šeimos, giminės šaką, kaip antai – Judo namai (2 Sam 2,7), Sauliaus namai (2 Sam 3,1), Dovydo namai (Zch 12,10). Daugelyje Šventojo Rašto vietų (Iš 16,31, Kun 10,6, Sk 20,29, Apd 2,36) minimi Izraelio namai reiškia visą išrinktąją tautą. Žodis „Vadovas“ arba „Vadas“ Senajame Testamente vartojamas pranašo Izaijo knygoje, pabrėžiant, kad Mesijas yra siųstas ne atskirai giminei, ne vien išrinktajai tautai, tačiau visai žmonijai: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu. Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai. O tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave“ (Iz 55, 4-5). Ant Sinajaus kalno Viešpats Mozei perduoda Dešimt Dievo įsakymų. Ištiestos Viešpaties rankos, kaip jo galybės ženklo, vaizdinys ne sykį kartojamas Senajame Testamente. Antai Psalmių knygoje Viešpats šlovinamas kaip tas, kuris „nugalėjo Egiptą ir išvedė Izraelį iš jų žemės stipria ranka ir galingu petim (Ps 136, 10-12). Pakartoto Įstatymo knygoje išrinktosios tautos klausiama: „Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir pasiimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir siaubą keliančiais darbais, kaip kad Viešpats, jūsų Dievas, padarė tau matant dėl jūsų Egipte?“ (Įst. 4, 34). Toji ištiesta Viešpaties ranka turi išvaduoti mus ir iš nuodėmės nelaisvės taip, kaip kadaise išrinktąją tautą išvedė iš Egipto vergovės. *** Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo valandų priešpietinėje, be kitų kreipinių, į Dievo Gimdytoją kreipiamasi: „Sveika, stebuklingasis Mozės degąs krūme.“ Viena seniausių ir labiausiai gerbiamų Rytų krikščionių ikonų taip pat vadinama – „Nedegančiu Krūmu“ (Неопалимая Купина). Ikonos centre vaizduojama Dievo Motina su Kūdikiu, kuri laiko kopėčias, atspindinčias tai, kad per Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mesijas atėjo į žemę. 


I​kona „Nedegantis krūmas“ (Неопалимая Купина; XIX a.). Veryimportantlot.com nuotrauka
​ Kai kada Dievo Motina „Nedegančio krūmo“ ikonoje vaizduojama liepsnoje, kuri dega, bet jos nepaliečia, taip pabrėžiant, kad Nekaltai Pradėtosios nepalietė jokios nuodėmės ugnis.


​Ikona „Nedegantis krūmas“ (Неопалимая Купина; XIX a. pab.). Pl.wikipedia.org nuotrauka

​Šiandien liepsnojančio krūmo, iš kurio į Mozę prabilo Viešpats, vieta yra atsidūrusi Sinajaus kalno, piligrimų dažnai vadinamo tiesiog Mozės kalnu, papėdėje IV amžiuje įkurto vienuolyno teritorijoje. 324 m. Romos imperatoriaus Konstantino motinos – šv. Elenos – nurodymu šioje vietoje pastatyta koplyčia. Piligrimai čionai privalo įeiti basomis kojomis, tokiu būdu primenant Išėjimo knygos žodžius: „Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ „Aš čia!“ atsiliepė tas. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (Iš 3,5). *** „Marija atrado garbę pagimdydama, bet gi ne pati savyje, bet tame, kurį pagimdė. Būtent Dievas, nes pagimdė Dievą, ketindamas apdovanoti Savo Motiną ypatinga garbe danguje, savo laiku numatė jai ir ypatingą malonę, kurios dėka turėjo pradėti žodžiais nenusakomu būdu, kad liktų nepaliesta ir pagimdytų išsaugodama mergystę. Juk kaip Dievui derėjo gimti tik iš mergelės, taip ir mergelei buvo lemta taip pagimdyti, kad pagimdytų Dievą. Todėl tam, kad žmonių Sutvėrėjas taptų žmogumi, turinčiu gimti iš žmogaus, iš visų sau turėjo išsirinkti ir netgi sukurti Motiną, apie kurią žinotų, jog esanti Jam tinkama ir Jam patiktų. Todėl panoro turėti Motiną Mergelę, kad iš Nekaltosios gimtų Nekaltasis, turintis sunaikinti visų kaltes; troško ir nuolankios, kad iš jos gimtų romus ir nuolankios širdies, kuris pats visiems parodytų šių dorybių pavyzdį – būtiną ir didžiai garbingą. Todėl leido pagimdyti Mergelei Tas, kuris iš anksto ją įkvėpė nekaltybės pažadui ir iš anksto suteikė jai teisę į nuopelnus dėl jos nuolankumo. Kitaip kaipgi Angelas būtų galėjęs pavadinti ją malonės pilnąja, jei nors krislelį būtų turėjusi gėrio, kuris nebūtų iš malonės? Tam, kad toji, kuri turėjo pradėti ir pagimdyti šventųjų Šventąjį, taptų šventa kūnu, gavo mergystės dovaną; kad būtų šventa ir siela, gavo dargi ir nuolankumo dovaną.“ šv. Bernardas Klervietis (+ 1159)    

​Bus daugiau
.




​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt