​​    ​




​Straipsniai

 

​ Balandžio 28 d. 

​ DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS ISTORIJA IR JOS PASLAPTYS 

RASA BAŠKIENĖ 

​​


Jau kelis šimtus metų Šiaurės Lietuvos ir Latvijos krašto tikintieji garbina mergelę Barborą Žagarietę. Legendomis apie ją apipintos šventumo ištakos siekia XVII amžių. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad tai buvusi istorinė asmenybė, kilusi iš Žiemgalos bajorų šeimos. Tragiškai žuvusi Barbora buvusi palaidota Žagarės apylinkėse, vėliau jos palaikai perkelti į bažnyčią. Nuostabą žmonėms kėlė negendantys Barboros palaikai, stebuklingai išlikę nesudegę po gaisro, kurį sukėlė Žagarę niokoję švedai. Žmonės, pradėję melstis prie Barboros Žagarietės palaikų, patirdavo įvairiausių malonių: vieni atgaudavo sveikatą, kiti patyrė jos globą gyvenimo sunkumuose, mokiniai išmelsdavo malonių per egzaminus. 1755 m. apie Žagarės Barborą Šv. Sostui parašė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius: „Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora. Mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas iš pelenų ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs.“ Vyskupas savo rašte Šventajam Tėvui minėjo daugybę Barboros Žagarietės malonių, kurias patyrė prie jos palaikų besimeldžiantys ligoniai ir nelaimių ištikti žmonės. 1860 m. vyskupas Motiejus Valančius įpareigojo Senosios Žagarės kunigą S. Limaževičių registruoti visus stebuklus ir malones, kuriuos patirdavo besimeldžiantieji į Barborą Žagarietę. Šioje stebuklų registracijos knygoje iki 1940-ųjų metų buvo užregistruoti 97 atvejai, kurie nebuvo kanoniškai ištirti. Sovietų okupacijos laikais šią knygą išsaugojo Senosios Žagarės bažnyčios klebonas Pranciškus Ščepavičius. 2005 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos procesą, šios bylos postulatoriumi paskyręs kun. teol. mgr. Marių Dyglį. 2006–2008 m. vyko beatifikacijos procesui skirtos mokslinės ekspedicijos, kuriose dalyvavo prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas, prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, doc. dr. Aldona Vasiliauskienė, doc. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, klierikas Marius Dyglys. Tyrėjai lankėsi ir rinko gyventojų liudijimus apie pamaldumą Barborai Žagarietei įvairiose Šiaulių vyskupijos vietovėse– Žagarėje ir Žagarės rajone, Joniškio rajone, Šiaulių rajone, taip pat Latvijos lietuvių tankiausiai gyvenamoje teritorijoje – Duobelės rajone, Tėrvetės seniūnijoje. Liaudiškasis pamaldumas Barborai Žagarietei Iš lūpų į lūpas, iš tėvų ir senelių vaikams bei anūkams keliavo pasakojimai apie stebuklingąją Mergelę, dvarininkaitę, buvusią labai pamaldžią, globojusią vargšus, persekiotą tėvo. Istorikė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė publikacijoje „Barboros Žagarietės vardo reikšmė Žiemgalos krašte“ pateikia tokį Žagarės gyventojo liudijimą: „Kai augau, išgirdau nuo mamos. Barbora buvo iš dvaro dvaraitė. Ar iš šito dvaro, ar ana iš kito dvaro? Dvarininko dukra ji buvo. Jos žiaurus tėvas buvo; mušdavo ją gal dėl to tikėjimo didelio? Smetonos laikais suvažiuodavo iš kitur pas ją pagelbos... Kaip į Šiluvą važiuoja žmonės, taip ir čia. Smetonos laikais kalbėjo, kad pasveikdavo žmonės...“ Aplink Barboros Žagarietės palaikus žmonės eidavo keliais, prie jos karsto aukodavo kaspinus. Žagarės romų bendruomenė, pripažįstanti tik senąją Žagarės bažnyčią, iki šiol meldžiasi Barborai Žagarietei. Kasmet per didžiąsias šventes jie nusileidžia į rūsį ir meldžiasi eidami keliais.

Barboros Žagarietės gerbimo kripta.

Istorikė R. Račiūnaitė-Paužuolienė rašo apie tradiciją prie Barboros palaikų atvežti kaspinų. Ji cituoja tokį Aleksandros Vingenskaitės liudijimą: „Senosios Žagarės bažnyčioj visokių kaspinų gražiausių – mėlynų, raudonų, žalių, baltų ir visokių daiktelių (žmonės) padėdavo prie Barboros. Nuo ko kas pagijo, kur skaudėjo, tai tokį daiktą ir atvežė. Tai tas dar buvo Smetonos laike, tikinčiam laike, o paskiau tokių daiktų gal ir būdavo, bet jau neleisdavo gal...“ Apie kaspinų gelbstinčią galią užfiksuoti liudijimai Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knygoje. Minimas 1871 m. įvykęs Onos Labžentienės iš Kalvarijos išgijimas. Sirgusi vandenlige moteris pasveiko, apjuosus ją Barboros kaspinu. Į Barborą Žagarietę žmonės kreipdavosi gražiausiais vardais: „Barbora, Barboryte, Dievo tarnaite, Žagarės šventoji, šventa mergele.“ R. Račiūnaitė-Paužuolienė mini Žagarės gyventojos liudijimą: „Aš ne tiek Dievu tikėjau, kiek Barbora. Man Dievas labai didingas, ir aš per menka, kad į jį kreipčiausi. Barbora man buvo kaip sesė neregima, bet jaučiama...“ Pamaldumas į Barborą tęsiasi ir mūsų laikais, įgaudamas muzikinės ir meninės išraiškos formų. Joniškio meno mokyklos Žagarės filialo sakralinės muzikos ansamblis gieda Barborai Žagarietei skirtas giesmes, šventos Barboros valandas ir jai skirtą litaniją. 2006 m. dailininkas Bonaventūras Šaltys yra nutapęs Barboros Žagarietės paveikslą, Gruzdžių ir Taujėnų bažnyčiose kabo Barboros Žagarietės atvaizdai. Ją yra nutapiusi JAV lietuvė tapytoja Stasė Smalinskienė, Šiluvos koplyčioje kabančiame A. Kmieliausko paveiksle „Marija ir Lietuva“ tarp istorinių figūrų pavaizduota klūpanti Barbora. Apie Barborą Žagarietę yra sukurtas Justino Lingio dokumentinis filmas „Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė“. Barboros Žagarietės palaikų istorija 


Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės kūnas 1937 m.

1711 m. perkėlus Barboros palaikus į atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo viešas iki mūsų dienų tebesitęsiantis pamaldumas į Žagarės Mergelę. Barboros Žagarietės palaikai ne kartą buvo išniekinti. 1878 m. caro valdžia įsakė užmūryti Senosios Žagarės bažnyčios kriptą su Barboros Žagarietės palaikais. Po 19 metų, remontuojant bažnyčią, palaikai buvo atrasti nė kiek nenukentėję, ir tai tik sustiprino žmonių pamaldumą. Istorikė Aldona Vasiliauskienė mini atvejį, kai 1937 m. buvo išniekinti Barboros Žagarietės palaikai. „1937 m. buvo minimas Lietuvos Krikšto jubiliejus. Žagarėje ypač sustiprėjo laisvamanių veikla. 3 laisvamaniai sumąstė pakenkti katalikams. Spauda rašė, kad palaikai buvo žiauriai išniekinti: nusukta galva, išdraskytos kūno dalys ir išmėtytos po Žagarę. Su skausmu buvo renkami palaikai, drabužiai, sudėti į karstą. Pasakota, kad Barboros kūnas vėl suaugo, bet kaip ten buvo, jau niekas nebegali pasakyti. Koks laisvamanių likimas, kokios jų tikrosios pavardės, neaišku.“ 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, puolimas prieš Barboros palaikus nesiliovė. Sovietų saugumo užverbuotas agentas Juozas Markulis-Erelis, Vilniaus universiteto profesorius, vadovavęs komisijai, atvykusiai tirti Barboros Žagarietės palaikų, juos iš Senosios Žagarės bažnyčios išgabeno. Iki šiol nežinoma, kur jie yra. Žagarės tikintieji ne kartą bandė ieškoti dingusių Barboros Žagarietės palaikų. 1987 m., Lietuvai minint 600-ąsias krikšto metines, 19 kunigų, vadovaujamų vyskupo J. Steponavičiaus, parengė raštą Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui su prašymu sugrąžinti Barboros Žagarietės palaikus. Raštą pasirašę 5000 tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos parapijų atsakymo nesulaukė... Šiuo metu Žagarės Barborą primena tik toje pačioje bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas ir atminimo lentelė.


Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo kriptoje.


Viena iš Barboros Žagarietės kilmės versijų teigia, kad tai buvusi bajorų Umiastauskų šeimoje 1628 m. gimusi dukra Barbora, pagarsėjusi pamaldumu ir rūpinimusi vargšais. Anksti netekusi motinos, Barbora kentusi ištvirkusio tėvo ir pamotės persekiojimą. 1648 m., gindamasi nuo tėvo, Barbora iššokusi pro rūmų antro aukšto langą. Pasak istorikės Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės, ši versija laikoma pasenusia – naujausi moksliniai tyrimai jos nepatvirtina. Žinoma tik tiek, kad tokia asmenybė iš tiesų yra gyvenusi Umiastauskių dvare. Paklaustas apie Barboros Žagarietės Beatifikacijos bylos eigą postulatorius Marius Dyglys sakė: „Šiuo metu Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės asmenybė yra nustatyta. Todėl nuo šiol vadiname tik Barbora Žagariete, nepridedant jokios pavardės pagal kilmę. Detalią istorinę informaciją bus galima skelbti tik pateikus visą išsamią Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės Beatifikacijos bylos medžiagą Vatikano Šventųjų Beatifikacijos ir Kanonizacijos bylų kongregacijai, kuri, išanalizavusi ir patikrinusi gautąją bylą iš Lietuvos, savo ruožtu tam tinkamu metu leis visa tai paskelbti visuomenei. Visus žmones, besidominčius Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės Beatifikacijos bylos eiga, prašome būti supratingai kantriems ir šį nelengvą darbą palydėti malda." 



​​​​
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt