Marija3.jpg
"Kad Jūsų džiaugsmui nieko netrūktų "            Pakuonio - Piliuonos - Viršužiglio parapija
 
LT
Straipsniai




Įpradžią1

 


Spalio 19 d.

„Susipažinkime, aš – Elena“

As_Elena.jpg
Elena Spirgevičiūtė

www.kaunoarkivyskupija.lt

Deja, iki šių dienų nėra išlikęs Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio originalas. Jis dingo per kratas ir tyrimus. Vieną sąsiuvinėlį, kiek žinoma, apie 1949 metus kun. Pranas Račiūnas MIC perdavė vienai iš tikinčiųjų. „Tai labai svarbus dokumentas Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byloje. Todėl prašome visus, turinčius bent kokios informacijos, apie tai pranešti Kauno arkivyskupijos kurijai“, – ragina kun. Nerijus Pipiras. Kas buvo ši jauna moteris, 2000 metais įtraukta į Visuotinės Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą? Kodėl šiandien verta ją vėl prisiminti?

Kodėl kalbėti apie Eleną Spirgevičiūtę aktualu? Jos gyvenimas – ne vien tik Kauno istorija. Ne vien turime prisiminti jos laidotuves, kai be jokių pranešimų į Šv. Antano bažnyčią sugužėjo minios žmonių, nepaisančių pūgos. Šios mergaitės gyvenimas – jauno žmogaus gyvenimas. Ir kai sklaidai keletą išlikusių jos dienoraščio puslapių, matai, kad ji išgyveno viską, ką išgyvena jaunas žmogus, – ir egzaminus, ir išbandymus. Ji rinkosi Kristų tuomet, kai tauta buvo iššūkių akivaizdoje. Čia atsispindi ir tai, jog, kai tautų didieji kariauja įkaitais, lieka paprasti žmonės.

Juolab kalbėti apie Eleną reikia, kalbant apie žmonių pasirinkimus. Dar ir šiandien kažkaip neišvengiamai prieš akis iškyla dviejų jaunuolių paveikslai. Rodos, kas juos skiria? Pasirinkimai. Vienas jų tapo plėšiku, žudiku, aistrų vergu ir tuščiu, dirbtinu didvyriu. Kita gi niekad netroško garbės ir pjedestalų, norėjo būti tiesiog gydytoja, mokytoja, siekė ne aistros, bet dorybių. Ir šiuos tikslus pamažėl stengėsi įgyvendinti, klausydama tėvų, padėdama sesei, mylėdama brolį, padėdama artimiesiems ir pamokydama juos. Išdrįsdama ir pati mokytis. Štai kokia plona gija tarp pasirinkimų.

Kai kalbame apie Eleną Spirgevičiūtę, turime prisiminti, kad šventumas, nors ir neįvardintas išaukštinimu ir garbe, skirtas žmogui, kuris, anot apaštalo Pauliaus, nešiojo Kristaus žymes.

Kunigas Pranas Račiūnas MIC yra rašęs: „Ypatingo mūsų dėmesio yra nusipelniusi Elena Spirgevičiūtė. Tai mūsų dienų kankinė, atidavusi gyvybę už mergaitišką nekaltumą. Apie ją su didžia pagarba atsiliepia visi ją pažinojusieji. Jos didvyriškumas ir gyvenimo pavyzdys yra gyvas įrodymas, kad ši mergaitė, gavusi krikščionišką auklėjimą šeimoje ir mokykloje, ryžtasi verčiau mirti, negu pasiduoti nuodėmei.“

Tyli mergaitė

Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 metų gruodžio 22 dieną kauniečių tarnautojų šeimoje, 1925-ųjų sausio 11 dieną ji buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. Krikštijo tuo metu kleboną kun. P. Vaitiekūną pavadavęs kun. P. Šidlauskas. 1928 metais Elenos tėvas Stasys Spirgevičius iš Lietuvos kariuomenės savanorio J. Lukoševičiaus nusipirko žemės sklypą Tvirtovės alėjoje, Kaune, ir ten šeima pasistatė namus.

Spirgevičių vyriausia dukra Elena buvo tyli, ne itin stiprios sveikatos mergaitė (ji turėjo problemų dėl stuburo, vėliau motinos pastangų dėka pagijo), tačiau kukli, protinga, dailios išvaizdos.

Kauno 15-oji vidurinė, kurią 1931 metais pradėjo lankyti Elenytė, buvo visai netoli namų, tačiau po poros metų ji perėjo į „Saulės“ pradinę mokyklą. 1943-iaisiais baigusi mokslus 8-ojoje gimnazijoje, įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą, mat svajojo tapti vaikų gydytoja.

Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, siekė tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko – liko padėti šeimai. Visą laiką buvo pavyzdinga katalikė, uoli adorantė, skautė.

Žvilgsnis į mokyklą

Kad susidarytume geresnį vaizdą apie tai, kas formavo Elenos pasaulėžiūrą, žvilgtelėkime ir į jos lankytos dabartinės „Saulės“ gimnazijos istoriją. 1904 metais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, leista kurti švietimo įstaigas. Didysis Vilniaus seimas ragino kurti lietuviškas mokyklas ir auklėti jaunimą tautine dvasia.

Visai netrukus, 1906 metų birželio 25 dieną, buvo įkurta „Saulės“ draugija. Kauno gubernatorius Veriovkinas patvirtino šios draugijos įstatus. Jos steigėjai buvo tokios asmenybės kaip kun. K. Olšauskas, P. Jaruševičius, A. Laumianskis, pedagogas T. Žilinskas, gydytojas R. Šliūpas, vargonų meistras J. Garalevičius. Draugijos tikslas – „platinti apšvietimą ant pamato katalikų tikėjimo tarp lietuvių gubernijoje“, tiksliau, rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms.

1906 metais draugija įkūrė mokytojų kursus, kitais metais jiems vadovavo žymus pedagogas Juozas Vokietaitis. Kadangi tuo metu Veiverių ir Panevėžio mokytojų seminarijos rengė mokytojus vyrus, Kaune pradėta rengti mokytojas moteris. Tai buvo pirmoji mokykla moterims.

Lietuvos ir užsienio lietuvių suaukotomis lėšomis 1912–1913 metais buvo pastatyti „Saulės“ rūmai ir čia pradėtos telkti lietuvių švietimo įstaigos.

Mokinių skaičiui didėjant, 1926 metais liepos 14 dieną progimnazija tapo „Saulės“ mergaičių gimnazija. 1930 metų balandžio 1 dieną Švietimo ministerija leido iš JAV atvykusioms Šv. Kazimiero kongregacijos seserims perimti iš „Saulės“ draugijos mergaičių gimnaziją ir ją pavadinti Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija.

Štai kokią mokyklą ir pradeda lankyti Elena. Be abejo, jos asmenybei daug įtakos turėjo seserys kazimierietės, jų dvasingumas, formacija. Nors nėra duomenų, kad mokykloje būtų dirbusi ar jai vadovavusi pati šios vienuolijos steigėja sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė, kuriai taip pat šiuo metu yra pradėta beatifikacijos byla, vis dėlto iškalbingas faktas tas, kad iki pat sovietinės okupacijos šiai mokyklai vadovavo seserys vienuolės.

Galbūt nereikia pamiršti ir to fakto, kad tarpukariu Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai dėjo daug pastangų, kad būtų įkurtas Katalikų universitetas. Jo rektoriumi netgi buvo paskirtas vyskupas Mečislovas Reinys. Jis turėjo pradėti veikti 1932 metų rugpjūčio 28 dieną tuose pačiuose „Saulės“ rūmuose, tačiau iš valdžios pusės leidimas taip ir nebuvo duotas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, nors buvo sukaupta gera mokslinė bazė.

Pažymėtina ir tai, kad, gyvendama Kaune, šioje mokykloje 1938 metais labai trumpai lietuvių kalbą dėstė ir Adelė Dirsytė. Nėra žinoma, ar Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė buvo susitikusios, tačiau iškalbingas faktas tas, kad šias asmenybes, kurioms šiuo metu Kauno arkivyskupijoje pradėtos beatifikacijos bylos, jungė bendros mokyklos sienos, iškalbingas.

Sovietinių banditų antpuolis

1944 metais sausio 3 dieną, apie 22 valandą į Spirgevičių namus, nutildę šunį ir prisistatę kaip policija, įsibrovė neprašyti svečiai – sovietiniai banditai. Į kambarį įvirto keturi įkaušę vyrai. Jie visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Ginkluoti įsibrovėliai paliepė ruošti vaišes, o patys puolė krautis į maišus vertingesnius daiktus. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos spietėsi vaikai: devyniolikmetė Elenutė, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą, pas Spirgevičius atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje. Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenutės ir Stasės. Pastaroji mėgino pabėgti, iškviesti policiją, tačiau vienas rusakalbis, pasivijęs ją kieme, nušovė. Vėl grįžęs pas sėbrus sėdo su jais prie stalo. Jie puotavo ir įsilinksminę ėmė siautėti. Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad girdėtų visa šeima, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kuri bus skirta. Paskui vienas įsibrovėlis liepė Spirgevičienei lipti į palėpę. „Po daugybės metų netyčia nugirdau mamą pasakojant draugei, kad tą baisiąją naktį ji, bandydama išgelbėti mūsų gyvybes, turėjo tenkinti girto rusakalbio geidulius“, – pripažino gyva likusi Elenutės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė. „Bet tuo įsibrovėlių siautėjimas nesibaigė, – prisiminė ji kruvinąją naktį. – Po namelio kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti sesuo Elenutė. Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su mumis. Sunerimusi motina dar paklausė: „Ar mus visus žudys?“ Mergina atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite.“ Kai ji mus peržegnojo, atsidarė kito kambario durys, ir lietuviškai kalbantis automatu ginkluotas jaunas banditas įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis.“

Beatifikacijos byla

Žmogžudžiai prigrasino niekam nieko nepasakoti (esą kitaip ateisią ir visus likusius gyvus susprogdinsią) ir išėjo, palikę šeimą apiplėštą, su nužudytomis Elenute ir Stase Žukaite. E. Spirgevičiūtė gulėjo peršauta galva ir dešine plaštaka. Matyt, kulka pateikė į ją besižegnojančią. Nekrologe rašoma: „Jų tragiška mirtis ir jos aplinkybės visą laiką liks pavyzdžiu mūsų moterims kilnaus moteriško būdo, tai pavyzdys, kuris primins, kaip lietuvės moterys moka ginti savo garbę.“ Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė buvo palaidotos Kauno miesto kapinėse (dabar – Ramybės parkas). Laidotuvėse dalyvavo minia žmonių. Vadovavo Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. Juozas Želvys ir Elenos gimnazijos kapelionas kunigas Alfonsas Grauslys. Nemažai prisidėjo ir tuometis Karmelitų parapijos klebonas kun. Vincentas Mieleška. 1959 metais uždarius Kauno miesto kapines, jų palaikai perkelti į Eigulių kapines.

Dar tarybiniais metais pradėta rinkti medžiaga. Prie to labai prisidėjo kunigas Pranas Račiūmas MIC, tuomečio Kauno arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus vyskupo Liudviko Povilonio MIC pavedimu medžiagą rinko ir Darsūniškio parapijos klebonas Pranas Gecevičius. Daug medžiagos yra surinkęs ir 1984 metais merginų mirties jubiliejų Šv. Antano bažnyčioje surengęs kunigas Krizantas Juknevičius SDB. Jo rūpesčiu Palemono bažnyčios vienas iš varpų skirtas Elenos Spirgevičiūtės šlovės garso pradžiai, pagal giminaičių pasakojimus nutapytas jos portretas.

1998 metais spalio 17 dieną arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius merginų žūties vietoje pašventino Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu pastatytą angelo skulptūrą (autorius Antanas Kmieliauskas). Netrukus buvo pradėta E. Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. 2000 metais gegužės mėnesį popiežius Jonas Paulius II Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą papildė naujais vardais. Tarp 114 lietuvių yra ir E. Spiegevičiūtės, mirusios už moralines vertybes, pavardė. E. Spirgevičiūtė mirė peržegnojusi savo artimuosius ir sakydama: „ Aš mirsiu, o jūs – gyvensite.“

Būtų galima manyti, kad Elena tapo istorinių aplinkybių auka: okupacijos, karas neleido jai įgyvendinti savo svajonių, o galiausiai mergina tapo nusikaltėlių auka. Tačiau jos apsisprendimas blogio akivaizdoje akcentuoti gėrį, mums paliudija, kad žmogus yra pajėgus nepasiduoti aplinkybėms, o išlikti ištikimas moraliniams idealams.

Baigti norisi vėl to paties kunigo Prano Račiūno žodžiais: „Tamsią naktį žvaigždės žiba skaisčiau, šviesiau. Taigi ir garbingas Elenutės Spirgevičiūtės gyvenimas ir didvyriška mirtis turėtų paskatinti šių dienų jaunimą kilti į Dievą, nedaryti skausmo Tėvynei, nei šeimai, pamilti skaistumą. Jos dienoraštyje matome, kaip ji, nors ir turėdama žmogiškų silpnybių, palaipsniui brendo dvasia, tikėjimo gaivinama ir Dievo malonės remiama, ir lemiamą momentą ryžtasi verčiau mirti, negu pasiduoti nuodėmei. Skaistumą ji labai brangino, nuolat melsdavo Dievą jį išlaikyti. Ir Viešpats išklausė jos maldą.“

Deja, iki šių dienų nėra išlikęs Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio originalas. Jis dingo per kratas ir tyrimus. Vieną sąsiuvinėlį, kiek Elenos giminėms žinoma, apie 1949 metus kun. Pranas Račiūnas MIC perdavė vienai iš tikinčiųjų. Kunigas tuo metu dirbo Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Tai labai svarbus dokumentas Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byloje. Todėl kreipiamės į visus. Galbūt kas nors savo archyvuose radote šį dokumentą arba turite kitokios informacijos, kviečiame apie tai informuoti Kauno arkivyskupijos kuriją.





&
pakuonioparapija.lt

Įpradžią
1

..........................................................................................................................................................




 
 
 
 

facebook.jpg
 

Angelas.png
 
Vatikano_radijas.gif
 
katalikai.jpg
 
bernardinai.gif
 
baznycios_zinios.jpg

Artuma.jpg
 
katekizmas.jpg
 
klauskkunigo.jpg
 
kataliku_pasaulio_leidiniai_logo_300x150_1.png
 
Kauno_mariu_regioninis_parkas.jpg
 
 {nomultithumb}