Marija3.jpg
"Kad Jūsų džiaugsmui nieko netrūktų "            Pakuonio - Piliuonos - Viršužiglio parapija
 
LT
Straipsniai




Įpradžią 6
 

Rugpjūčio 14 d.

Apie žmogų, laisvę, prigimtinę nuodėmę ir prisukamą apelsiną

Apie_prisukama_apelsina.jpg

Tekstas iš Bernardinai.lt archyvo; pirmąsyk publikuotas 2013 05 26

„Jei būčiau JAV prezidentas, nedelsdamas įvesčiau visišką kino filmų, pjesių, knygų ir muzikos draudimą“, – ironizuodamas rašė „Prisukamo apelsino“ autorius Anthony Burgessas.

Ši ironija buvo tarsi atsakas į kritiką tų nesusipratusių ir paviršutiniškų skaitytojų, kurie po jo knygos „Prisukamas apelsinas“ pasirodymo ėmė garsiai šaukti, kad šis kūrinys yra ne kas kita, o paprasčiausia smurto apologija.

Taip, nepaneigsi – kūrinyje itin atvirai kalbama apie šeštajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos miestuose išaugusią paauglių gaujų smurto problemą. Tačiau kaltinti autorių smurto propagavimu gali tik labai seklios minties skaitytojas, toks, kuris, anot paties A.Burgesso, yra įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas, pažiūrėjęs „Piterį Peną“ užsimanys skraidyti, o kiekvienas Senojo Testamento skaitytojas skubės aukoti vaikus Jokūbo Dievui.

Ir vis dėlto „Prisukamas apelsinas“ tikrai yra pavojinga knyga, tačiau dėl visiškai kitokių priežasčių. Ji kelia nepatogius klausimus, išmuša skaitytoją iš vėžių, priverčia suabejoti tam tikromis visuotinai priimtomis nuostatomis, persvarstyti savo paties įsitikinimus. Be to, gali nuskambėti keistai, tačiau neabejotinai teisūs yra kritikai teigiantys, kad „Prisukamas apelsinas“ yra knyga, tvirtai stojanti ginti krikščionišką žmogaus sampratą. Tačiau pradėkime nuo pradžių ir pažvelkime į kelis esminius klausimus-problemas, kurias savo knygoje užčiuopia A.Burgessas.

I mitas. Grožis išgelbės pasaulį

Rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis yra išsakęs chrestomatine tapusią frazę: „Grožis išgelbės pasaulį.“ Nė velnio, savo kūrinyje tarsi rėžia A.Burgessas, etiką pakeitusi estetika tam nėra pajėgi. „Prisukamas apelsinas“ piešia pasaulį, kuriame dar visiški vaikai žaidžia suaugusiuosius, kur dešimtmetės „pticy“, anot pagrindinio veikėjo mažėlio Aleksiuko, jau kraipo užpakaliukus, puikuojasi dirbtinai padidintomis krūtinėmis ir ištepliotais veidais, o gatvėse siautėjančios paauglių gaujos išlieja savo hormonų perteklių smurtaudamos arba užsiimdamos vadinamuoju „stumk-trauk“. Toks jaunimas neturi jokio ryšio su aukštąja kultūra, nes visą jo dėmesį okupuoja pigi ir masiškai štampuojama menkavertė produkcija, neturinti nieko bendro su grožio idealu. Tokia produkcija pataikauja masiniam skoniui ir žaidžia žemiausiais individo instinktais. Ne ką geresnė padėtis ir su suaugusiaisiais, kuriuos, anot to paties Aleksiuko, vakarais prie televizorių, kai už lango siautėja paaugliai, prikausto menkaverčiai serialai, skirti tiesiog laiko sudeginimui, o ne asmenybės lavinimui.

Tačiau vien masine kultūra A.Burgessas neapsiriboja. Kūrinyje aiškiai teigiama, kad pasaulio neišgelbės nė aukštoji kultūra. Geriausias to pavyzdys vėlgi yra jau ne kartą minėtasis Aleksiukas, kuris itin mėgsta klasikinę muziką. Tačiau Beethoveno ar Mozarto muzika jam nesukelia taurių jausmų, priešingai, klausydamasis savo mėgstamų kompozitorių kūrinių, jis pasineria į smurto kupinas vizijas. Taip „Prisukamas apelsinas“ atmeta dar nuo antikos laikų populiarų įsitikinimą, kad kultūra turi humanizuojantį, taurinantį poveikį. Aptardamas mažėlio Aleksiuko elgesį, literatūros kritikas George‘as Steineris teigia, kad XX amžiuje galėjome savomis akimis įsitikinti, kad žmogus yra pajėgus vakarais prieš miegą skaityti Goethę ar Rilkę, skambinti ir klausytis Bacho ar Schuberto ir jau kitą rytą keliauti į kasdienį savo darbą Aušvico mirties stovykloje. G.Steineris rašo, kad XX amžiuje aukštoji kultūra – pradedanti universitetais ir baigiant daile, muzika ir literatūra – nesugebėjo adekvačiai pasipriešinti įsiviešpatavusiam politiniam žvėriškumui, o negana to, kartais net ir tapo blogio bendrininke taip save diskredituodama. Tad Theodoro Adorno klausimas, kaip po Aušvico yra įmanoma poezija, nėra iš piršto laužtas. XX amžiaus įvykiai privertė kitaip pažvelgti į aukštąją kultūrą. Ji buvo suvokta kaip dirbtinis fasadas, butaforija, po kuria slypėjo gyvuliškas ir visa naikinantis blogio pradas žmoguje. Trumpai tariant, aukštoji kultūra ilgą laiką slėpė tą bedugnę, į kurią palaipsniui ritosi žmonija. Tuo puikiai galime įsitikinti kad ir perskaitę austrų rašytojo Stefano Zweigo knygą „Vakarykštis pasaulis“.

Menas neišgelbės pasaulio. Kaip teigia pats A.Burgessas, menas nepadaro mūsų nei geresnių, nei blogesnių. Tai net nėra jo tikslas. Menas byloja tik apie estetiką, tačiau nieko nekalba apie etiką. „Jis yra moraliai neutralus, kaip ir obuolio skonis“, – teigia A.Burgessas. Gebėjimas susitapatinti su kūrinio herojumi, gebėjimas jį užjausti nelaimėje dar toli gražu nereiškia, kad toks pat jautrumas bus demonstruojamas ir kenčiančiam kaimynui. Žmogus geresnis gali tapti ne ugdydamas savo estetinę pajautą, o tik siekdamas įgyti pamatines dorybes.

II mitas. Blogis slypi aplinkoje

„Tyrinėjam šią problemą – kapstomės jau visą šimtmetį, bet nepasistūmėjom nė per plauką. Pats iš geros šeimos, mylintys tėvai, smegeninę turi neprastą. Ar kipšas tave apsėdo?“ – taip į mažėlį Aleksiuką po dar vieno jo „naktinio žygio“ kreipiasi socialinis darbuotojas P.R.Deltoidas. Blogio problema – šis klausimas jau seniai neduoda ramybės žmonijai. Pagrindinis kūrinio veikėjas taikliai pažymi, kad gėrio problema rūpi mažai kam, tačiau visi suka galvas bandydami suvokti blogio fenomeną. Už viso to veikiausiai slypi ambicinga svaja ne tik suprasti žmogaus poelgius, tačiau, įminus mįslę, galbūt net išgyvendinti blogio problemą iš visuomenės.

Kokia yra blogio prigimtis? Ar blogį renkamės laisva valia, o gal esame veikiami aplinkos? Kriminologija ir sociologija kartais žengia taip toli, kad ima postringauti apie tai, jog laisvas ir autonomiškas individas apskritai neegzistuoja, o mūsų poelgių priežasčių reikia ieškoti aplinkoje. Suprask, visi mūsų veiksmai yra determinuojami išorės veiksnių ir dėl blogo poelgio reikia kaltinti ne laisvą individo valią, o aplinką, už kurią, akivaizdu, individas yra neatsakingas. Argi tai nėra būdas išplauti pačią kaltės sąvoką? Būtent tokiam požiūriui atstovauja ir P.R.Deltoidas. Jis nesugeba suvokti blogio dėl to, kad jo priežasčių ieško ne individo sieloje, o išoriniuose socialiniuose faktoriuose – šeimoje, išsilavinime.

Savo ruožtu mažėlis Aleksiukas dar kūrinio pradžioje monologe atvirai išrėžia: „Jei liudi yra geri, tai tik todėl, kad jiems taip patinka, ir aš jokiu būdu neatimčiau iš jų šio malonumo; lygiai taip pat ir su blogais, kuriems, beje, turiu garbės priklausyti ir aš. Negana to, blogio priežastis irgi glūdi sieloje, asmenybėje – manyje, tavyje, kiekviename iš odyn-oky mūsų; ta siela ar asmenybė – senio Bog kūrinys, jo didis radost ir pasididžiavimas. Be asmenybės blogis negali egzistuoti.“ Taigi pagrindinis veikėjas išreiškia poziciją, kad individas yra laisvas ir būtent nuo jo sprendimo priklauso, ar rinktis gėrio, ar blogio stovyklą. Laisvo individo samprata, be kita ko, reiškia, kad jis, o ne kažkas kitas, ne aplinka yra atsakingas už savo poelgius.

„Taip, viskas! Visa paklūsta Gamtos dėsniams, ir protu įmanoma atrasti šią priežastingumo grandinę. Manau, tai pasakytina ne tik apie fizinius daiktus, bet ir apie visa, kas žmogiška, ir dabar imuosi darbo, kuriame žmonių veiksmus, mintis ir potraukius nagrinėsiu taip, lyg tai būtų tiesės, plokštumos ir kūnai“, – štai taip kalba Irvino D.Yalomo romano „Spinozos problema“ pagrindinis veikėjas. Jei sutiksime su tokia jo prielaida, tai turėsime pripažinti, kad laisva valia neegzistuoja, kad visi mūsų veiksmai ir net mintys tėra tik išorinių priežasčių padarinys. Raktas į mūsų poelgių ir minčių supratimą esą glūdi mus determinuojančioje aplinkoje. Sutikdami su tokiomis prielaidomis, turime sutikti, kad esame tiesiog prisukami apelsinai. Būtent tokiam požiūriui savo kūrinyje ir priešinasi laisvės ir atsakomybės pusėn stojantis A.Burgessas.

III mitas. Tikslas pateisina priemones

Jei sutinkame su jo prielaida, kad tiek gėris, tiek blogis yra laisvos individo valios pasirinkimas, kaip tuomet atsakysime į klausimą, o kaipgi turėtų būti kovojama su blogiu? „Prisukamame apelsine“ regime, kaip mažėliui Aleksiukui pirmą kartą yra pritaikomas specialus apdorojimo metodas, po kurio vien jau mintis apie blogą poelgį sukelia jam fizinių kančių. Trumpai tariant, iš žmogaus yra atimama galimybė rinktis blogį. Ar tokia priemonė yra pateisinama, ar žmogus gali tapti tokių mokslinių eksperimentų objektu? Įsivaizduokime bent jau teoriškai, kad toks apdorojimas būtų buvęs pritaikytas didiesiems XX amžiaus kraugeriams – Hitleriui, Stalinui, Pol Potui ir kitiems. Galbūt būtų pavykę išgelbėti milijonus gyvybių?

„Klausimas toks – ar gali panašūs metodai padaryti žmogų gerą? Juk gėris turi eiti iš vidaus, Nr. 6655321. Gėris turi būti sąmoningai pasirinktas. Jei žmogus negali rinktis, jis liaujasi buvęs žmogumi“, – taip Aleksiukui kalbėjo kalėjimo kapelionas. Įdomu tai, kad būtent jis tapo griežčiausiu naujosios žmogaus apdorojimo technologijos priešininku. Akivaizdu kodėl – šis metodas prieštarauja tam, ką krikščionybė įvardija kaip žmogaus prigimtį. Krikščionybė jokiu būdu nenusirašo nuo kovos su blogiu, nemano, kad nereikia stengtis užkirsti blogiui kelio, neneigia, kad už padarytą blogį reikia skirti prideramą bausmę, tačiau aiškiai atmeta makiavelišką teiginį apie tai, jog tikslas suteikia pateisinimą priemonėms. Teigiama tai, kad blogio blogiu nugalėti negalima. Iš blogio gali gimti tik blogis, tačiau niekada gėris.

„Meilė negali egzistuoti be neapykantos galimybės ir, versdama žmones atsisakyti savo teisės rinktis tarp šių dviejų galimybių, visuomenė paverčia žmogų paprasčiausiu automatu“, – taip A.Burgesso kūrinį leidinyje „New York Herald Tribune“ komentavo žurnalistas Davidas Talbotas. Žmogus paverčiamas automatu socialinio stabilumo, visuomenės saugumo vardan. Akivaizdu, kad visa tai prieštarauja krikščioniškajam mokymui, kuris aiškiai teigia, jog žmogus yra valstybės ir visuomenės pamatas, o ne atvirkščiai. „Prisukamame apelsine“ regime vaizdą, kai individas yra pavergiamas valstybei, kuri yra suinteresuota tiesiog save išsaugoti ir siekia, kad visi ją sudarantys atomai būtų nuspėjami ir kontroliuojami. Tai – greičiausias kelias autoritarizmo ir laisvės praradimo link. Tad mažėlio Aleksiuko maištas, nors jis ir renkasi blogį, tam tikra prasme yra maištas prieš tas bedvases struktūras, užsimojusias apskritai pražudyti sielą.

„Teologiškai blogis yra neišmatuojamas. Tačiau aš manau, kad vienas blogis gali būti didesnis už kitą, o pats didžiausias blogis yra nužmoginimas, sielos pražudymas. Primeskite individui gebėjimą būti geram ir tik geram ir tu pražudysi jo sielą socialinio stabilumo vardan“, – taip savo kūrinio komentaruose rašė pats A.Burgessas. Jis kviečia kiekvieną skaitytoją apmąstyti klausimą, kur turi būti brėžiama linija tarp individo laisvės ir siekio užtikrinti socialinį stabilumą. Taip, dera pripažinti, kad nežabota laisvė turi griaunantį potencialą, tačiau kitas kraštutinumas, kai individas paaukojamas valstybei, dažniausiai paneigia tiek pačią laisvę, tiek žmogiškumą.

IV mitas. Prigimtinė nuodėmė yra klaida

„Adomas dar rojuje pasirinko būti laisvas, o ne laimingas“, – taip apie pirmojo žmogaus maištą prieš Dievą ir iš to kilusią prigimtinę nuodėmę kalbėjo rusų rašytojas Jevgenijus Zamiatinas. Prigimtinės nuodėmės sąvoka, kaip teigia ir pats Aleksiukas, byloja apie tai, jog tol, kol ši žemė suksis aplink savo ašį, blogis egzistuos kartu su gėriu, o žmogus nuolatos patirs pagundą savo ego iškelti aukščiau visko. Prigimtinė nuodėmė kalba ir apie tai, kad mes patys nesame pajėgūs pasiekti savo išganymo, nes tam mums yra reikalingas Dievo gailestingumas. Visa tai galime įvardyti kaip gana pesimistinį požiūrį į žmogų. Tačiau būtent šis santūrus požiūris, savo nuodėmingumo ir netobulumo suvokimas yra užtvanka, apsauganti nuo visų radikalių visuomenės pertvarkymo idėjų, žadančių sukurti žemėje rojų. Į prigimtinę nuodėmę ir iš tekylantį žmogaus netobulumą remiasi konservatizmo doktrina, o iš dalies ir tai, ką Judith Shklar įvardijo kaip „baimės liberalizmą“. Ši samprata byloja apie tai, kad visuomenę be blogio, visuomenę, kurioje egzistuotų visuotinė taika ir brolybė, galima sukurti tik pavergus žmogų, sunaikinus jo laisvą prigimtį.

Priešingai, utopinės idėjos randa dirvą toje aplinkoje, kurioje yra atmetama prigimtinės nuodėmės sąvoka. Šioje aplinkoje manoma, prigimtinės nuodėmės sąvoka yra tuščia, o žmogus iš prigimties nėra nei geras, nei blogas, kaip socialinis gyvūnas jis netgi trokšta būti geras ir atsakingas visuomenės narys. Tačiau jį sugadina aplinka – skurdas, lūšnynai, išsilavinimo stoka, nepriežiūra... Sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau esmė – įsitikinimas, kad, panaikinus šias blogio priežastis, esą būtų galima panaikinti ir nusikalstamumą. Trumpai tariant, žmogus pats savo jėgomis yra pajėgus pasiekti išganymą ir dar šiame pasaulyje. Kaip matome „Prisukamame apelsine“ visuomenės tobulinimo programa nėra chaotiška, o paremta mokslu, panašiais eksperimentais į tuos, kuriuos vykdė mokslininkas Ivanas Pavlovas. Tik čia tyrimo objektais jau yra tapę ne šunys, o žmonės. Panašūs eksperimentai aprašomi ir Aldouso Huxley veikale „Puikus naujas pasaulis“, kur žmonės tinkamai apdorojami ir užprogramuojami dar prieš gimimą. Čia, anot valdytojo Mustafa Mondo, visuomenė yra stabili, žmonės laimingi, nes gauna tai, ko nori, ir niekada nenori to, ko negali gauti. Ir čia, kaip ir „Prisukamame apelsine“, neva tai tobula visuomenė yra kuriama ant paminto individo orumo ir laisvės griuvėsių. Žmogus tobuloje visuomenėje neišvengiamai tampa vergu. Vokiečių poetas Friedrichas Holderlinas yra teigęs, kad žmonių noras kurti rojų žemėje dažniausiai baigiasi pragaištingai – būna sukuriamas pragaras. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė sako, kad kelias į pragarą dažniausiai yra grįstas gerais norais.

Prigimtinės nuodėmės sąvoka, kurią šiandien stengiamasi išplauti, byloja mums apie tai, kad žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės, grožio ir bjaurasties, laisvės ir vergijos. Tai reiškia, kad pasaulis susideda iš priešybių, o norėdami kartą ir visiems laikams panaikinti blogį, kaip perspėja „Prisukamas apelsinas“, mes neišvengiamai turėsime panaikinti ir žmogų. Pritarę krikščionybės minčiai, jog blogio šaknys glūdi žmogaus sieloje, turėsime pritarti ir minčiai, kad, siekdami sunaikinti blogį, turėsime sunaikinti ir sielą. Pritardami minčiai, kad blogis kyla iš laisvo pasirinkimo, turėsime pritarti ir minčiai, jog blogį galima sunaikinti tik sunaikinus laisvą valią. Sunaikindami visą tai, mes kartu sunaikintume ir gėrį, ir dorybę, ir didvyriškumą, kurie gali kilti tik iš laisvos individo valios. Atmetę krikščionybės siūlomą žmogaus prigimties sampratą, kartu atveriame kelius ir socialinei inžinerijai bei įvairiausioms manipuliacijoms. Taigi ne prigimtinės nuodėmės sąvoka yra klaidinga, klaidingi ir pragaištingi yra bandymai ją panaikinti.

Komentuodamas savo knygą, A.Burgessas teigė, jog verčiau rinktųsi Londone gatvėse siautėjančias paauglių gaujas, nei regėtų iš individo atimtą teisę rinktis. Leiskite šį rašinį užbaigti klausimu: o ką gi rinktumėtės Jūs?

 
 
 
&
pakuonuioparapija.lt

Įpradžią6
.............................................................................................................................................................




 
 
 
 

facebook.jpg
 

Angelas.png
 
Vatikano_radijas.gif
 
katalikai.jpg
 
bernardinai.gif
 
baznycios_zinios.jpg

Artuma.jpg
 
katekizmas.jpg
 
klauskkunigo.jpg
 
kataliku_pasaulio_leidiniai_logo_300x150_1.png
 
Kauno_mariu_regioninis_parkas.jpg
 
 {nomultithumb}