Marija3.jpg
"Kad Jūsų džiaugsmui nieko netrūktų "            Pakuonio - Piliuonos - Viršužiglio parapija
 
LT
Straipsniai 2




Įpradžią1
 

Rugsėjo 18 d.

Kas mane lydi?

Su kuo aš esu pasaulio įvairovėje? Kokia mano vieta? Ar sugebu pasirinkti teisingai? Su kuo išeinu į gyvenimo kelią? Kas mane lydi? Kartais didžiausioje pasaulio erzelynėje pasijuntu lyg būčiau viena. Bet tai tik akimirkos pojūtis. Mano tikėjimas mane nuramina. Viena mintis apie Dievą – ir jau turiu palydėtoją, turiu tikslą. Mano pasirinkimas tikėti yra kartu ir šauksmas Dievui, kad Jis mane lydėtų, globotų, kad būtų Tas, Kuriuo aš remiuosi. Atrodytų taip viskas paprasta – turiu galingą Globėją. Tačiau Dievą, kuris save atiduoda, aš keičiu į tai, kas nepatikima ir abejotina. Silpna mano prigimtis ieško palydovų, kurie siūlo lengvas ir malonias patirtis. Vienkartines patirtis, greitai nykstančias erdvėje. Nesuprantu kaip, tačiau dažnai aš nuvertinu save ir seku pasaulį lyg jis turėtų didžiuosius slėpinius, lyg atspindėtų mano esmę. O gal tuo momentu negalvoju apie didžiuosius slėpinius, o tik pataikauju savo įgeidžiams.

Mane lydi mano įgeidis. Aš galiu jo būti taip apimta, kad laikyti jį vienintele teisinga išeitimi ir pasirinkimu. Įgeidis dažniausiai būna spontaniškas, bet visa užvaldantis. Dažniausiai jis prasilenkia net su sveiku protu, aš tiesiog nebesugebu blaiviai mąstyti. Įgeidis turi savo taisykles, kuriomis nejučia patikiu ir visai imu ignoruoti Dievo valią, Dievo įsakymus. Bandau nutildyti savyje Dievo kalbėjimą. Manyje kalba manasis ego. Kuo mažiau esu nuolanki, tuo stipresnis manasis aš. Mane lydi iliuzija. Iliuzija, kad renkuosi teisingai ignoruodama Dievą. Iliuzijos rūbas viliojantis, kaip apgaulė viliojanti. O paskui Dievo slėpinį reikia sekti pasitelkus Jo valią ir užmiršus savąjį aš. Įgeidis valdingas, jis apima visą mane, nepalieka vietos kitam pasirinkimui. Įgeidis yra pabėgęs nuo Dievo – jis yra tiktai mano produktas. Pasirinkus Dievo valią, įgeidis ignoruojamas –pasirenku prasmingai.

Į draugystę besisiūlantis įgeidis skuba, nes jeigu aš susimąstau, neskubu, aš pastebiu netoliese lūkuriuojantį Dievą. Jis nori mane lydėti – tai jaučiu. Jis laukia kantriai, visada. Bet aš esu ta, kuri priverčiu Jį laukti, kodėl nesirenku Dievo, kaip pirmojo ir vienintelio? Tikriausiai per mažai pasitikiu. Bet neprotinga pasitikėti savimi labiau negu Dievu. Mano įgeidis – tai aš. Tai jį pasirinkdama pasirenku vienišos keliautojos dalią.

Jeigu pasitikėčiau Dievu, neabejotinai kviesčiau Jį mane lydėti. Viešpats palydėtų į gyvenimą, kurį Pats man parinko. Su meile ir rūpesčiu. Man reikia Dievą išgirsti ir pasirinkti, o kur aš dar einu? Einu apgraibomis, nesirenku palydovo patikimo, mylinčio, saugančio. Renkuosi kelią, kuris atveda mane vis į tą pačią vietą. Kokia beprasmybė eiti keliu vienai, vedinai tik savo iliuzijų. Eiti paskui miražą, kuris neturi nieko bendra su realybe, neturi nieko bendra nei su žmogiškąja paskirtimi, nei dieviškaisiais slėpiniais.

Dievas nori lydėti, Jėzus Kristus atėjo į žemę lyg sakydamas: aš esu kartu su tavimi, su kiekvienu, pasilieku su jumis visada. Tam aš atėjau į žemę – pas tave. Pas kiekvieną. Jis laukia, kad atsigręžtumei ir pakviestumei į draugiją kartu keliauti. Dievas nori mane lydėti, nes bijo, kad be Jo aš pralaimėsiu. Nueisiu ten, kur nėra ateities, nėra kryžiaus ir nėra prisikėlimo, kur uždaryta laiminga amžinybė. Nueisiu ten, kur niekas nepažįsta savo Kūrėjo. Taip neatsakingai rinkdamasi savo palydovus, galiu papildyti bedievių gretas, kurie kaip silpnaregiai mato tik per ištiestą ranką. Pasirinkti Dievą savo palydovu, reiškia pasirinkti ir Jo tikslą, pasiekti tą vietą, kurią Jis parengė asmeniškai man. Kai lydi Dievas, tikrai žinau, kad pareisiu Namo.

Einu paskui nuodėmę. Einu su nuodėme. Ir visai negalvoju kaip toli aš nueisiu. Lyg man būtų nesvarbu. Pasirenku gal ir nenoromis, iš silpnumo ar smalsumo. Suviliota kažko blizgaus, garsaus, suteikiančio trumpalaikį malonumą. Ir paminu savo esmę. Einu lydima nuodėmės. Einu neprieštaraudama. Einu taip lyg valdyčiau situaciją, bet iš tiesų esu valdoma nuodėmės. Ta palydovė įtikina, kad viskas ne taip blogai ir aš galiu pasikliauti nuodėmės „tiesa“. Iš tikrųjų ta „tiesa“ subyra atsimušus į Dievo įsakymus, Dievo meilę. Ir jeigu bent kiek sąžinė dar gali kalbėti, ji sako, kad aš elgiuosi lyg išdavikė, palikusi Tą, Kuris manė sukūrė, Kurio tiesa visai priešinga nuodėmės „tiesai“. Taip ir stoviu su nuodėme tuščiomis rankomis. Einu einu ir vis lieku tame pačiame taške. Nuodėmės tikslas mane lydėti į niekur. Nuodėmė įsitvėrusi manęs, nes be žmogaus ji lieka tik tuščias vardas. Ji nepagaunama migla, kuri užgožia, tačiau neturi savito pavidalo. Nepasilieku su nuodėme, nes ji siūlo ne gyvenimą, o jo pakaitalą. Nelydėk manęs, tariu jai – tu nesi mano sielos valdovė.

Mane lydi ir žmonės. Jų neatstumiu. Esu draugėje su visais. Tačiau ir čia renkuosi, su kuo ir kur eiti. Mes visi įvairūs, tačiau yra ir artimesnių santykių, yra tie, kuriais pasitikiu labiau. Tada ir renkuosi kelionės draugą. O gal Dievas jį man pasiūlo. Be žmogiškosios pagalbos būtų vieniša – visi neištarti žodžiai liktų manyje. Dabar galiu dalintis. Kelionės duona. Kasdienybės susidūrimuose turiu į ką atsiremti, tačiau visada prisimenu, Dievo paramos, joks žmogus man neatstos. Žmogus yra bendrakeleivis link artimo tikslo, o Dievas – link galutinio tikslo. Žmogus gali suklysti ir suklaidinti mane, o pasirinkus Dievą visada esu tiesoje.

Stoviu prie kelio krašto ir lūkuriuoju įsiklausydama – susikaupiu maldai, kad kelionė būtų saugi. Susikaupiu maldai, kad pajusčiau Dievo dvasios dvelksmą, kuris pasilieka su manimi. Kelionės pradžioje, ar viduryje ar baigiantis jai vis pasitikrinu, ar mūsų Viešpaties kryžius stovi pakelėse, kurias praeinu. Tuščias kelias negali būti – tada jis būtų nevedantis kelias, o klaidus labirintas, kuriam paaukočiau didesnę dalį savo gyvenimo, bandydama tik iš jo ištrūkti, o ne gyventi. O prie pakelės kryžiaus galiu pailsėti, galiu pasimelsti tarp nepabaigiamų bėgimų, galiu atsikvėpti ir pamatyti, kad virš manęs Dangus. Kad mano kelias palaimintas. Kad aš palaiminta kelyje.

Pakylu eiti. Kviečiu Dievą lydėti. Jis lydi mane ir pasirenka mane ne dėl kokių nuopelnų, o tiesiog, kad Jis yra mano Tėvas ir aš Jį kviečiu.


&
pakuonioparapija.lt


Įpradžią
1
..................................................................................................................................................




 
 
 
 

facebook.jpg
 

Angelas.png
 
Vatikano_radijas.gif
 
katalikai.jpg
 
bernardinai.gif
 
baznycios_zinios.jpg

Artuma.jpg
 
katekizmas.jpg
 
klauskkunigo.jpg
 
kataliku_pasaulio_leidiniai_logo_300x150_1.png
 
Kauno_mariu_regioninis_parkas.jpg
 
 {nomultithumb}