​
​
​
​​    ​
​
​
​
​
​Straipsniai

  
​
Vasario 8 d.  
​
​IŠDRĮSĘ ŽENGTI Į TYLĄ PRADEDAME SKONĖTIS DIEVO BUVIMU MILDA VITKUTĖ ​
​
​

Knygynų lentynose pasirodė „Katalikų pasaulio leidinių“ knyga „Nežinojimo debesis“, kuri neturi nei autoriaus, nei tekstą paaiškinančio įvado. Atsivertęs pirmą puslapį randi tik perspėjimą, gal net primygtinį prašymą knygos neimti į rankas neturintiems rimtų intencijų žengti dvasinio gyvenimo keliu. Manoma, kad knyga parašyta anglų vienuolio XIV a. pradžioje. Tai katalikiško dvasingumo klasika, lyginama su Tomo Kempiečio „Kristaus sekimu“, šv. Kryžiaus Jono ir šv. Teresės Avilietės veikalais. Apie ką ši knyga, kam ji skirta ir kodėl toks stiprus autoriaus perspėjimas jos neskaityti, kalbamės su pranciškonu kun. RAMŪNU MIZGIRIU OFM: „Autorius rimtai žiūri į tai, ką rašo, kuo pats gyvena, greičiausiai todėl ir perspėjimas – jis mano, kad šią knygą prasminga skaityti tik tada, kai praktikuoji, ką skaitai. O knyga yra apie savitą maldos-kontempliacijos būdą.“ Dažnai iš knygų tikimės informacijos ar platesnių gyvenimo apsvarstymų, o šioje knygoje randame daugiau nurodymų, ką daryti, rezultatai ir platesnės įžvalgos paliekamos mums patiems. Man ši knyga būtent tuo ir artima, kad joje daug praktinių nurodymų. Kaip rašo pats autorius, jo siūlomas maldos būdas yra vienas iš paprasčiausių darbų, kuriuos galime atlikti, palyginti su visais kitais mūsų atliekamais darbais. Aiškumas ir paprastumas. Labai nuosekliai ir iš lėto autorius atskleidžia, kaip siekti kontempliacijos, kaip vesti dvasinę kovą, kas yra tikrasis Dievo pažinimas, ir perspėja apie tai, kas šiam pažinimui trukdo. Koks yra pažinimo vaidmuo kontempliatyvios maldos gyvenime? Kontempliatyvioje maldoje esmingiausia yra ne racionalus vakarietiškas protas, o kaip tik jo nebuvimas. Žinoma, nereikėtų klaidingai suprasti, kad visada reikia nuo visko atsiriboti ir apie nieką nemąstyti. Ir pats autorius rašo, kad yra ir apmąstymams skirtas laikas. Bet jei randame laiko pabūti tylioje maldoje, esame kviečiami nesinaudoti vaizduote – nes, kad ir ką apie Dievą galvotume, Jis vis tiek bus kitoks. Tas praktinis būdas, kurį nurodo autorius, yra išties išmintingas. Mus nuolat aplanko įvairiausios mintys bei vaizdiniai, ir autorius mums siūlo nuo tų vaizdinių nusigręžti vienu žodžiu, pavyzdžiui – Dievas, meilė, aš asmeniškai tariu Abba (hebrajiškas žodis Tėve). Vieno, dviejų skiemenų žodžiu tiesiog atmeti atėjusią mintį. Tai trunka gal tik kelias sekundes ir vaizdinys vėl ateina, tuomet vėl tari žodį ir nuo to nusigręži. Šį metodą galima naudoti ne vien maldos, adoracijos metu, bet ir einant gatve, darant kažkokius darbus. Patys pajaučiam, kaip įsisukam į nereikalingus rūpesčius, ir mintys mus užvaldo. Ir pajutę, kad tai tikrai ne iš Dievo, jog tai mums trukdo, galim tuo pasiūlytu būdu pasinaudoti, kad mūsų širdis būtų tyra, skaidri, neužgriozdinta nereikalingų dalykų.
​
​
Manoma, kad knygos autorius yra kontempliatyvus vienuolis. Žinoma, mes visi esame pašaukti į šventumą, į intymų santykį su Dievu, bet galbūt pasauliečiui autoriaus siūloma maldos praktika nėra prieinama, gal ji specifiškai pritaikyta vienuoliniam gyvenimui? Aš pats nesu kontempliatyvus vienuolis, pranciškonai yra apaštalinis ordinas (yra daug veiklos, visokių darbų), bet net man šis maldos būdas padeda. Žinoma, tai nėra vienintelis maldos būdas. Kalbu ir Jėzaus maldą, rožinį, brevijorių, aukoju šventąsias Mišias. Bet knyga akcentuoja visiems svarbų dalyką, nesvarbu, koks žmogaus pašaukimas, būtent kokybę – sąmoningumą, buvimą čia ir dabar. Mums gali atrodyti, kad sąmoningas buvimas yra šiuolaikinės psichologijos išradimas, bet apie tai buvo kalbama jau XIV amžiuje. Turime kartkartėmis stabtelėti ir rasti laiko, kai nieko nedarome, tiesiog esame Dievo akivaizdoje, kai tyloje stebime savo mintis, savo vidinį pasaulį. Pamatome, kad ten daug triukšmo, bėgimo nuo savo tikrojo aš, nuo Dievo akivaizdos, nuo buvimo su Juo. Ir būtent čia šis būdas per tą vieną žodį gali padėti stabtelėti, pabūti Dievo akivaizdoje. Tai yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. Galbūt vienuoliai, ypač gyvenantys kontempliatyviame vienuolyne, gali labiau tai praktikuoti, bet ir jie neišvengia buitinių dalykų, gyvenimo iššūkių, galbūt bendruomenės tarpusavio konfliktų. Manau, kad vienuolyne vidinio triukšmo yra ne ką mažiau nei gyvenantiems pasaulyje. Esame drėbti iš to paties molio, turime tą pačią prigimtį, todėl tai, kas parašyta „Nežinojimo debesyje“, galime pritaikyti kiekvienas. Knygoje „Nežinojimo debesis“ raginama leistis į tylą, o mes juk taip nepratę būti tyloje, mums baisu joje išbūti. Kodėl tyla taip gąsdina ir ką daryti, kad nuo jos nebėgtume? Knyga nurodo, kad per tam tikrą tikslą, vienybę su Dievu, ateis vidinė palaima ir šviesa. Perspėjama, kad pradedant ištiks tamsa, užslinks nežinojimo debesis, kuris atrodys tirštas, sunkiai peržengiamas. Vis dėlto, sako knygos autorius, žingsnis po žingsnio, vis paskirdamas laiko maldai, pamatai, kad vidinės šviesos, ramybės ir palaimos vis daugėja. Žinoma, autorius supranta, kad žemėje neįmanoma pasiekti visiško tobulumo – regėti Dievą veidas į veidą. Todėl knygos pradžioje nurodomos keturios pakopas, kurių trys pasiekiamos žemėje, o ketvirtoji, nors prasideda žemėje, yra tik pradžia – pilnatvė pasiekiama tik amžinybėje. O dėl bauginamos tylos, tai tiesa, kad žmogus vis nuo jos bėga ir net būdamas vienas pasileidžia muziką ar užsideda ausines. Nemanau, kad tai išmintinga, manau, ir pats žmogus po kiek laiko pamato, kad tai nenumalšina jo vidinio alkio. Išsiblaškymas suveikia tik laikinai. Pati muzika iš esmės nėra blogis, bet, kaip sakoma Koheleto (Mokytojo) knygoje, viskam yra savas laikas po saule: laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas nuimti derlių, taip pat ir laikas būti tyloje, ir laikas spręsti rūpesčius ar klausytis muzikos. Žmogus turi tai atrasti. Dažnai neišdrįstam žengti pirmo žingsnio, bet, jei visgi išdrįstam, tada pradedame skonėtis tikruoju, realiuoju gyvenimu – dabartimi, Dievo buvimu, kuris, kaip rašo autorius, nenusakomas žodžiais ar vaizdiniais. Tai patyrimas, kad Dievas yra. Ir tai svarbiausia žinia. Ne koks yra tas Dievas, ne kaip Jis yra, bet kad yra. Žinoma, krikščioniškas apreiškimas apie Trejybę yra svarbus, bet daugiau mes negalime Dievo išlukštenti, nes tai būtų ne Dievas, o mūsų pačių sukurtas dalykas.
​
​
​Ar galėtumėte praplėsti, kodėl kontempliatyvioje maldoje reikia atsisakyti apmąstymų? Kaip sako „Nežinojimo debesies“ autorius, apmąstymai apie Kristaus kančią, šventųjų gyvenimą yra geri, bet atliekant šį darbą – kontempliaciją – jie mums nieko neprideda. Ir tai turime palikti ir užmiršti. Gražūs jo vartojami žodžiai – ne tik nežinojimo, bet ir užmaršties debesis. Užmirštu mintis, kurios mane aplanko, kad tarp manęs ir Dievo nebūtų kliūties. Tai gali būti ir šventų švenčiausias dalykas. Bet gali būti ir nuodėmė ar nereikalingi rūpesčiai – tuomet visiškai aišku, kad Dievą kažkas užstoja. Tuomet esame kviečiami trumpu žodžiu nuo šio trukdžio nusigręžti, pašalinti tą kliūtį ir atsigręžti į Dievą. Gal tik akimirksniui, gal tik kelioms sekundėms, ir tada vėl tarp manęs ir Dievo įsiveržia vaizdinys. Bet tada vėl ištariu trumpą žodį ir lieku su Dievu. Vienas dykumos tėvas yra pasakęs: net jei tūkstantį kartų kažkur mintimis nukeliauji, tada tūkstantį kartų ramiai, nepykdamas nei ant savęs, nei ant kitų vėl sugrįžk prie buvimo Dievo akivaizdoje. Ar galėtume sakyti, kad knygoje vystoma šv. Tomo Akviniečio suformuluota mintis, jog, nors Dievo negalime tobulai pažinti, galime Jį tobulai mylėti. Šv. Tomas rašė XIII amžiuje, atrodo, kad „Nežinojimo debesies“ autorius remiasi ta pačia dvasinio gyvenimo įžvalga? Manau, kad taip. Matau šio mąstymo tęstinumą. Meilei reikia širdies, ne vien proto. Tam tikra vidinė laikysena negali būti įsprausta vien tik į žodžius ar vaizdinius. Kažkuriuo momentu lieka tik širdis – tas atsidūsėjimas, per žodį ar per kitą strėlinę maldą išreiškiama meilės pilnatvė. Žinoma, meilė Dievui išreiškiama ir protu, žodžiais, bet čia kalbama apie aukštesnę, tobulesnę meilę, tokią, kokia ji įmanoma. Tobula meilė yra tik Dievas, bet mums suteikta galimybė per Jėzaus Kristaus žmogiškumą įžengti į dievišką gyvenimą, į dievišką meilę. Klausant jūsų kyla klausimas – kuo ši maldos praktika skiriasi nuo rytietiškos Dzen meditacijos? Tiek Dzen meditacijoje, tiek kontempliatyvioje maldoje yra svarbus tylos laikas. Dzen meditacijoje taip pat yra laikas, kai nekartojamos jokios mantros. Bet Dzen meditacijoje nėra žodžio. Istorikai kėlė klausimų, galbūt anglų vienuoliai misionieriavo Rytuose ir iš ten parsivežė šią maldos praktiką, bet, regis, tiesioginių ryšių nebuvo. Atrodo, skirtingos maldos tradicijos savarankiškai atrado panašių dalykų. Vis dėlto „Nežinojimo debesyje“ akcentuojama krikščionybė, Švenčiausioji Trejybė, tai nėra tiesiog tylos treniruotė. Krikščionims tyla nėra tikslas, tai tik priemonė tikslui pasiekti – meilei, buvimui su Dievu. Budizme pati tyla tampa tikslu, nes atmetami visi jausmai, taip pat ir meilės išgyvenimas. Bet mes negalime atmesti savo išgyvenimų, mylėdami priimame ir skausmą, ir džiaugsmą. O ir meilė nėra tiesiog emocija, tai nereiškia, kad nuolat šypsaisi. Meilė nurodo į vidinę būseną. Dėl to maldoje reikalingi ir žodžiai. Visgi norėčiau pabrėžti, kad kontempliatyvi malda nėra liturginės maldos ir vienybės su Bažnyčia pakaitalas. Apie tai įspėjo jau Bažnyčios tėvai, kai buvo kilęs klausimas, ar Jėzaus malda neatstoja visų kitų maldos praktikų ir dalyvavimo liturgijoje. „Nežinojimo debesies“ autoriaus siūloma maldos forma tęsiama dykumos tėvų tradicija, kuri visada buvo Bažnyčios širdyje.
​
​
​