​​    ​




​Straipsniai

  


Liepos 3 d.  

IŠPAŽINTIES PASLAPTĮ KUNIGUI DERA GINTI IKI KRAUJO IŠLIEJIMO


Evaldo Lasio nuotrauka

Birželio 29 dieną kardinolas Mauro Piacenza, Apaštalinės penitenciarijos vadovas, pristatė Notą apie vidinio forumo svarbą ir sakramentinio antspaudo neliečiamumą. „Forum internum - vidinis forumas“ yra kanonų teisėje perimta romėnų teisės sąvoka. Jei „išorinis forumas“ liečia asmens ir bendruomenės (visuomenės, valstybės, Bažnyčios bendruomenės) santykius, tai „vidinis forumas“ yra tas, kuriame asmuo atsistoja pats prieš save ir prieš Dievą. Jei juridinis teisingumas veikia „išoriniame forume“, tai vidiniame asmuo leidžiasi būti vertinamas ir „teisiamas“ savo sąžinės, kurioje kalba ir Dievas. Tai sąžinės erdvė, kurioje subrendę sprendimai nėra „juridiškai saistantys“, tačiau yra fundamentalios vertės asmenų gyvenime. 

​Vidinis forumas, sąžinės erdvė yra sakrali, ji priklauso tik pačiam asmeniui ir niekam kitam. Todėl Bažnyčios išmintyje sakramentinis pokalbis – Išpažinties sakramentas, kuris yra susitaikymas su Dievu, tarpininkaujant ar padedant kunigui, yra saugomas sakramentinės paslapties. Tai yra tarsi „anspaudas“, kurio jokia žmogiška jurisdikcija negali sulaužyti. Jis saugo sakramento šventumą ir atgailautojo sąžinės laisvę. Tačiau šiuolaikiniame mentalitete „vidinis forumas“ dažnai yra nebesuprantama ir nebegerbiama tikrovė. Vienas iš motyvų yra mūsų „mediatinė kultūra“, kuri pateisina bet kokį įsikišimą į asmenų privatumą ir viešą paskelbimą. Dar kitais atvejais išpažinties slaptumas yra painiojamas su nusikaltimų, tame tarpe ir seksualinių išnaudojimų, slapstymu, toleravimu ar juridiniu išteisinimu. Taip nėra, pažymi kardinolas Piacenza. Tuo tarpu yra bandymų įstatymais nurodyti ar įsakyti išviešinti tai, kas liečia vidinį forumą, reikalaujant Bažnyčios atsisakyti, vardan teisingumo ir skaidrumo, besąlygiško sąžinės erdvės saugojimo. Kai etika atsilieka nuo technologijų Įvadiniuose notos skirsniuose yra pabrėžiamas etinės ir moralinės brandos atsilikimas nuo technologijų, ypač komunikacijos technologijų vystymosi. Kai technologinė pažanga nėra lydima vidinio asmenų augimo, ji rizikuoja tapti nebe pažanga, o grėsme. Notoje pripažįstama, jog dvasininkijos ir tikinčiųjų tarpe taip pat reiškiasi tokios tendencijos: pasidavimas smalsumui, kišimasis į asmens privačią sferą ir jos detalių viešinimas. Tokiu būdu komunikacijos ir žinių technologijos pradeda ignoruoti meilę tiesai, tiesos ieškojimą, atsakomybę prieš kitus asmenis ir Dievą, faktų patikimumą. Susitelkiama į „skandalingus“ akcentus, kuriais siekiama dirginti viešąją nuomonę, pateikiami arba skatinami kategoriški apibendrinimai, nepaisoma asmenų reputacijos ir privatumo, nepaisoma visumos. Sakramentinis antspaudas „Išpažinties neliečiamas slaptumas kyla tiesiogiai iš dieviškosios apreikštosios teisės ir šaknijasi pačioje sakramento prigimtyje taip, kad negali sutikti su jokia bažnytine ar civiline išimtimi“, – rašoma notoje, leidžiant suprasti, jog joks, kad ir aukščiausias, bažnytinis ar civilinis autoritetas neturi galios nurodyti išduoti sakramentinę paslaptį. Notoje primenamas Bažnyčios mokymas ir suvokimas, kad sakramentų teikime kunigas elgiasi „Kristaus vardu“ ar „kaip Kristus“. Sakramentuose Kristus dėl žmonių išganymo leidžia naudoti savąjį „aš“. Taip vyksta ir Susitaikymo sakramente. Taip reikia suprasti kunigo ištariamus žodžius –„aš tave išrišu iš tavo nuodėmių“. Joks kunigas negali išrišti nuodėmių pats. Tik būdamas vienybėje su Kristumi ir kalbėdamas Jo vardu jis gali jas atleisti. Todėl Išpažinties sakramente atgailautojas konkrečiai prisiliečia ir patiria Kristaus Įsikūnijimo slėpinį, Bažnyčios ir kunigiškos tarnystės antgamtinę esmę – tai Prisikėlusio Kristaus „įrankiai“ paliesti žmonių gyvenimą ir juos išgelbėti. Bažnyčia nesukūrė sakramentinės paslapties normos, tačiau ją pripažino ir paskelbė. Todėl ji absoliuti ir nuodėmklausiui ją dera ginti iki kraujo išliejimo ir kankinystės. Nuodėmklausys sužino nuodėmes ne „kaip žmogus“, o kaip Dievo instrumentas, „kaip Dievas“, pasak šv. Tomo Akviniečio. Žmogiškai jam dera elgtis „tarsi nežinotų“, vengti valingai arba nevalingai atsiminti. Išpažinties paslapties antspaudas toks stiprus, kad draudžia kunigui, už sakramento ribų, net pačiam atgailautojui užsiminti apie išpažintį, nebent pats penitentas aiškiai to norėtų. Kanonų teisė numato labai griežtas bausmes nuodėmklausiui, kuris išduotų išpažinties paslaptį arba pasinaudotų tuo, ką sužinojo apie atgailautojo nuodėmes. Paslapties anspaudas galioja ir tada, jei nuodėmklausys nusprendžia nesuteikti išrišimo. Nuodėmių išrišimo sąlyga yra nuoširdi atgaila ir nuostata nekartoti blogio. Tais atvejais, kai nuodėmė taip pat yra nusikaltimas, kunigas negali nustatyti pasidavimo civiliniam teisingumui kaip išrišimo sąlygos. Tai turi būti paties atgailautojo sprendimas. Tačiau jis gali patarti, ypač kai sutinka nukentėjusį nuo blogio, kokiomis teisėmis ir įrankiais pasinaudoti ir pranešti apie nusikaltimą bažnytinėje arba civilinėje terpėje. „Sakramentinio anspaudo gynimas ir išpažinties šventumas niekada negali būti sugyvenimo su blogiu norma“, – pažymima Notoje. Priešingai, jos tikslas yra skatinti atsiversti Dievo meilėje ir joje pasikeisti. Tai yra tikrasis priešnuodis prieš blogį, grasinantį žmogui ir pasauliui. Dvasinis palydėjimas Išpažinties sakramentas nėra vienintelis momentas, kuriame prisiliečiama prie sakralios asmens vidinės terpės. Taip pat ir dvasinio vadovavimo ar palydėjimo atveju tikintysis patiki savo atsivertimo ar pasišventimo kelią dvasininkui ar pasauliečiui (pasaulietei), atverdamas sąžinės slaptumą tam, kad būtų geriau orientuojamas Dievo valios klausyme ir pildyme. Nors tai nėra sakramentas, bet ir šiuo atveju būtinas slaptumo išsaugojimas, diskretiškumas ir nepainiojimas su „išoriniu forumu“. Todėl, pavyzdžiui, draudžiama reikalauti iš dvasios tėvų ar vadovų tinkamumo arba netinkamumo rekomendacijos kandidatams į kunigystę. Profesinė paslaptis Galiausiai Notoje aptariama ir ta diskretiškumo pareiga, kuri kyla iš užimamų pareigų – tiek bažnytinėje, tiek civilinėje terpėje. Tai „profesinės paslaptys“. Jų saugojimą grindžia natūrali teisė, jų apsaugą asmuo užtikrina priesaika. Tačiau jos nėra tokios absoliučios, kaip sakramentinės paslaptys. Jos gali būti pateisinamai atskleistos išskirtiniais atvejais, kai tiesos paskelbimas gali apsaugoti asmenis nuo labai sunkių pasekmių. Tokiais atvejais prieš akis reikia turėti tiesą, Bažnyčios gėrį, kito asmens saugumą ir gėrį, pagarbą privačiam gyvenimui ir bendrąjį visų gėrį, sielų išganymo poreikius.


​ ​​​






​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt