​​Istorija

Pakuonis

PAKUONIO PARAPIJA IR DVASIŠKIJA
Pagal vyskupijos elenchą, 1808 m. Pakuonis priklausė Vygnių vyskupijos Zapyškio dekanatui. Tuomet klebonu buvo Antanas Bunevičius, o vikaru - Gregorijus Olšefskis. 1821 m. Pakuonio klebonu buvo kun. Simonas Stulgevičius, klebonavęs, atrodo, iki 1883 m. Jo vikarai: pirmiausia kun. Jonas Radzevičius, vėliau kun. Kazimieras Palukaitis ir kun. Paulius Nivinskas. 1883 m. čia klebonavo kun. Pijus Dirmeta ir jo vikaras kun. Zacharijas Palukaitis. 1837 m. Pakuonyje klebonauja kun. Vincas Sakavičius. Jo vikarai: kun. Jonas Glovackis ir kun. Ignas Bučenevskis. Nuo 1843m. kiek ilgiau Pakuonyje darbuojasi klebonas kun. Andrius Bartosevičius. Vienas po kito jam padeda vikarai: kun. Jurgis Kudirka, vėliau kun. Kazimieras Vaikšnoras, kilme dzūkas nuo Leipalingio kun. Vincas Astrauskas. Apie 1850-sius metus Pakuonyje darbavosi kun. Andriejus Baltrušaitis, kuris čia ir palaidotas 1856 metais. 1861 m. klebonavo kun. Juozapas Maraška. Dirbo čia apie 16 metų, iki mirties - 1887 m. gruodžio 25 d. Pirmasis jo vikaras - kun. Kazimieras Gilius, vėliau paskirtas į Veiverius mokytoju seminarijos kapelionu, miręs Ilguvoje 1907 m. Sekantieji vikarai: kun. Pranciškus Kuras, kun. Jonas Orentas ir kun. Vincas Abraitis. 1879 metais Pakuonio klebonu tapo kun. Kazimieras Jasulaitis. Jo rūpesčiu 1883 m. čia buvo pastatyta mūrinė vieno bokšto bažnyčia, kurią 1886 m. konsekravo Seinų vyskupas Juozapas Oleka Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulu. Ši bažnyėia stovi ir šiandien. Jos fasadas - vienos plokštumos, paįvairintas plačiais plonais piliastrais ir seklia arkine arkada viršuje. Jos sąramos - trikampės. Virš durų - platus didelio puslankio langas, o fasado šonuose - reljefiniai kryžiai. Sienų kertės ir šoninės sienos sustiprintos dviejų tarpsnių kontraforsais. Ilgųjų sienų langų sąramos smailios, virš jų visą pastatą apjuosia dantytas frizas. Absida yra siauresnė ir žemesnė už pagrindinę navą. Kertėse dar pristatytos zakristija ir koplyčia. (Anksčiau bažnyčia turėjo aukštą mūrinį bokštą, dabar - tik medinis bokštelis ant šelmens). Kun. Kazimieras Jasulaitis mirė 1889 m. gegužės mėn. 25 d. palaidotas Pakuonio kapinėse. Prie klebono K. Jasulaičio buvo vikaras Pranciškus Būčys. Pas jį klebonijoje 1911 m. įvyko pirmoji atnaujintų marijonų generalinė Kapitula, kuri išrinko Jurgį Matulaitį vienuolijos generolu. Kunigas P. Būčys mirė Gelgaudiškyje 1923 m. balandžio mėn. 18d. Palaidotas Gelgaudiškio bažnyčios šventoriuje. Prie klebono Jasulaičio dar vikaravo: kun. Juozas Jasinskas ir kun. Vincas Bukota. Mirus kun. K. Jasulaičiui, laikinai, iki 1900 m. klebonavo kun. Vincas Bukota, vėliau iškeltas į Liškiavą. Prie klebono V. Bukoto vikarais buvo: kun. Mykolas Vilimavičius, vėliau - kun. Juozas Jankauskas ir kun. Juozas Šmulkštys. 1900 m. į Pakuonį atkeliamas Liškiavos klebonas kun. Juozas Beinaravičius, gimęs 1849 m.; mirė 1912 m. liepos 15 d., palaidotas Pakuonio kapinėse. Prie klebono J. Beinoravičiaus buvo vikarai: kun. Antanas Slivinskas, miręs 1905 m. Sintautuose, kun. Jonas Valaitis, miręs 1910 m. Simne, kun. Vincas Citavičius - dzūkas, iš Kučiūnų parapijos, miręs Miroslave, ir kun. Antanas Grybinas, gimęs 1883 m. gegužės mėn. 13 d. Kadarinių kaime, Lukšių parapijoje, miręs 1954 m. rugsėjo 22 d. Valakbūdyje, Plokščiuose. 1912 m. rugpjūtį į Pakuonį klebonu paskirtas Justinas Staugaitis ir darbavosi iki 1916 m. Prie klebono J. Stulgaičio
​Pakuonyje vikaru buvo kun. Jonas Ramanauskas. 1916 m. kun. Justinas Staugaitis keliamas į A. Panemunę klebonu. Čia jis tapo Garliavos dekanu, paaukštintas vyskupijos kapitulos kanauninku prelatu.lis A. Panemunėje Justinas Staugaitis įsitraukė į politinį gyvenimą, Buvo Krikščionių demokratų partijos narys. Svarbus J. Staugaičio politinis žingsnis - dalyvavimas 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje konferencijos darbe. 1917 m. lapkričio pradžioje J. Staugaitis su kitais keturiais Lietuvos Tarybos deputatais - delegatais vyko Šveicarijon į Berną ir pasisakė už Lietuvos Nepriklausomybę, ir pripažino Lietuvos Tarybą aukėčiausiu tautos organu. Kaip delegacijos narys, tų metų gruodžio 10 d. vedė derybas Kaune su Vokietija. 1918 m. vasario 16 d. jis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Vasario 16 d. posėdyje buvo išrinktas naujas Lietuvos Tarybos prezidiumas: pirmininkas A. Smetona, pirmasis vicepirmininkas - J. Šaulys, antrasis vicepirmininkas - J. Staugaitis. 1920 ir 1924 m. lankėsi Vatikane Dėl Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo. J. Staugaitis buvo išrinktas Steigiamojo ir všlyvesnių Pirmojo ir Antrojo seimo deputatu. 1926 m. balandžio 25 d. kun. J. Staugaitis konsekruojamas vyskupu, paskiriamas naujai įsteigtos Telšių vyskupijos Ganytoju. Jis dalyvavo spaudoje, parašė kelias knygas, pavadintas "Tiesos Keliu". Mirė 1943 m. liepos 8 d. telšiuose, palaidotas katedros prieglobstyje.
1916 m. Pakuonio klebonu paskiriamas iš Prienų kun. Jonas Valaitis, gim. 1876 m. lapkričio 25 d. kunigu įšventintas 1899 m. lapkričio 16 d. Vėliau kunigavo Prienuose. Jam buvo suteiktas Garbės kanauninko vardas. 1920 m. Pakuonio klebonu buvo Jonas Strimas. Čia jis klebonavo iki mirties. 1934 m. palaidotas Pakuonio kapinėse. Šis kunigas turėjo įtakos vykdant tuometinę žemės reformą. Prie klebono Jono Strimo Pakuonyke buvo vikarai: kun. Simonas Draugelis, kun. Vincas Birbilas, kun. Simonas Barčaitis. 1934 m. į Pakuonį klebonauti perkeliamas kun. Vincentas Dumčius, kur teko mūrinei bažnyčiai pristatyti bokštą. Per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas bokštas buvo jo rūpesčiu atstatytas. 1986 m. vasario 7 d. Veiveriuose mirė. Prie klebono Pakuonyje buvo vikarai: kun. Juozas Šalčius, kun. Vincas Padolskis, kun. Vincas Mieliauskas ir kun. Juozapas Jakimavičius. 1940 m. Pakuonio klebonu paskiriamas Pranciškus Baltrušaitis. Pakuonyje jam teko darbuotis sunkiu karo metu, patirti karo žiaurumus. Mirė per patį frontą Pakuonyje 1944 m. liepos 7 d. Prie klebono Pr. Baltrušaičio Pakuonyje buvo vikarai: kun. J. Jakimavičius ir kun. Vincas Radvinauskas. Mirus klebonui kun. Pr. Baltrušaičiui į Pakuonį paskiriamas kun. Antanas Jančauskas , jis gimęs 1910 m. gegužės 20 d. Pakuonio parapijoje, Girininkų kaime. 1945 m. vasarą jį Pakuonyje areštavo ir deportavo į Sovietų sąjungos lagerius. 1980 m. sausio 24 d. mirė ir palaidotas Išlauže. Areštavus kun. A. Jančauską, 1946 m. pavasarį į Pakuonį klebonu atkeliamas kun. Antanas Pangonis. Deje, 1947 m. vasarą klebonas areštuojamas ir išvežamas į Sovietijos gilumą. Prie klebono kun. A Pangonio Pakuonyje vikarais buvo kun. Kazimieras Banionis ir kun. Juozas Giraitis. Po kun. A. Pangonio arešto, negalvodamas apie politinius pavojus, su didžia apaštalo energija, ėmėsi atstatyti karo smarkiai apgriautą bažnyčią Pakuonio klebonas kun. Jonas Bučinskas. 1953 m. iškeliamas į Išlaužą. 1953 m. kovo 13 d. Pakuonyje oficialiai, raštiškai užims klebono pareigas Kazimieras Burba. Rašte pasirašė kun. J. Bučinskas ir Garlevos dekanas kun. P. Leonas. Tačiau 1969 m. kun. K. Burba iškeliamas į Šlavantus. 1969 m. į Pakuonį atkeliamas kun. Pranas Lingys gimė 1904 m. birželio 17 d. Veršių km. Sintautų parapijoje. Kunigas Pr. Lingys Pakuonyje dirbo iki mirties. Mirė 1975 m. rugpjūčio 23 d. Kauno klinikose. Buvo palaidotas tėviškės kapinėse Sintautuose. Apie pusmetį Pakuonyje klebono nebuvo, dažniausia atvažiuodavo patarnauti tikintiesiems kunigai iš Prienų. Vikarų nebuvo nuo klebono kun. J. Bučinsko, nes trūko kunigų. 1976 m. žiemą atėjo į Pakuonį klebonu kun. Vytautas Kazimieras Tėvelis. Mirė 1991 m. gegužės 3 d. Po kun. Vytauto Kazimiero Tėvelio iškėlimo - Šv. Petro ir Povlo atlaidų, dar mėnesį Pakuonį aptarnavo Prienų parapijos kunigai. 1990 m. į Pakuonį atkeliamas kun. Ignas Plioraitis iš Dzūkijos - Kapčiamiesčio. Gimęs 1932 m. Višakio Rūdos parapijoje. Pakuonyje dirbo iki 1997 m. 1997 m. į Pakuonį buvo atkeltas klebonu kun. Juozas Kaminskas, kuris dirbo iki 1999 m. 1999 m. iš Santaikos parapijos buvo paskirtas klebonu kun. Jonas Varkala, kuris drbo iki 2007 m. Nuo 2007 m. Pakuonio parapijos klebonu dirba kun. Rimas Pilypaitis. (Medžiaga panaudota iš Igno Pilioraičio knygos "Pakuonio parapija")
Pokalbis su kunigu Rimu 2012.08.27 Kiek ži­no­me, tai pir­mo­ji jū­sų pa­ra­pi­ja. Kai žmo­gus pra­de­da dar­bą, jis tu­ri įvai­rių tiks­lų, sie­kių bei ke­ti­ni­mų. Ar pa­vy­ko per šiuos 5 me­tus juos įgy­ven­di­ni?

Pa­kuo­nio pa­ra­pi­ja man yra pir­mo­ji, ku­rio­je esu kle­bo­no pa­rei­go­se. Kar­tu su Pa­kuo­nio pa­ra­pi­ja esu Pi­liuo­nos ir Vir­šu­žig­lio pa­ra­pi­jų kle­bo­nas. Šio­se pa­rei­go­se ku­ni­gas sa­vo gy­ve­ni­mo spek­tre ap­ima įvai­rias veik­los sri­tis, ku­rios yra rei­ka­lin­gos kon­kre­čiai tai pa­ra­pi­jai, ben­druo­me­nei ar kon­kre­tiems žmo­nėms. Tai pa­sto­ra­ci­nė veik­la (vi­sa su ti­kė­ji­mu ir dva­si­niu gy­ve­ni­mu su­si­ju­si veik­la), ben­druo­me­ni­nė veik­la („Ca­ri­to“ veik­la, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas, tai, kas pa­si­tar­nau­ja ben­dram vi­sos ben­druo­me­nės la­bui), ūki­nė veik­la (ne­si­bai­gian­tys re­mon­tai, ap­lin­kos tvar­ky­mas, bu­hal­te­ri­ja ir pan.) ir vi­sa ta veik­la, ku­rios nei nu­spė­ti ne­ga­li, nei tam pa­si­ruoš­ti. Kiek­vie­na die­na at­ne­ša ir sa­vus rū­pes­čius, į ku­riuos rei­kia su­re­a­guo­ti, ar­ba tie­siog bū­ti tam pa­si­ruo­šus... O tam tur­būt ne­įma­no­ma pa­si­ruoš­ti, tar­si iš anks­to tu­rė­ti kaž­ko­kį veik­los pla­ną. Gal vie­nin­te­lis vi­sos veik­los pla­nas – bū­ti žmo­gu­mi žmo­gui, ku­riam rei­kia pa­gal­bos bet ku­rio­je sri­ty­je. Taip, pra­ėjo pen­ki me­tai, bet tai tik skai­čius, ku­ris nie­ko ne­pa­sa­ko. Jei pra­ei­na die­na ne­nau­din­gai, tai taip ir gy­ve­ni­mas ga­li pra­eit... To­dėl kiek­vie­ną die­ną no­ri­si įpras­min­ti ir jo­je nu­veik­ti tiek, kiek skir­ta. Esu įran­kis Die­vo ran­ko­je, tad daug yra Jo va­lio­je. Pen­ki me­tai, pen­kio­li­ka ar pen­kias­de­šimt, – koks skir­tu­mas?.. Kar­tais vie­na die­na bū­na di­des­nė už de­šimt me­tų. Šie­met 5-erių me­tų ju­bi­lie­jus, kai tar­nau­ja­te Pa­kuo­nio pa­ra­pi­jo­je. Kaip ga­lė­tu­mė­te įver­tin­ti šiuos me­tus? Šie me­tai nie­kuo la­bai neiš­si­ski­ria iš ki­tų me­tų. Kai at­si­su­ku at­gal, ma­tau, kad vis­kas vyks­ta tie­siog sa­vu lai­ku ir ta­da, ka­da ir tu­ri tai įvyk­ti. At­vy­kęs į Pa­kuo­nį, pa­ma­čiau vi­sus tuos „dir­vo­nus“, ku­riuos ten­ka „kul­ti­vuo­ti“, ta­čiau vi­so­je veik­lo­je ne­su vie­nas. Kiek­vie­nais me­tais kaž­ką ben­drai nu­vei­kia­me. Ge­ra pa­jus­ti, kad pa­ra­pi­ja, kaip ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė, po tru­pu­tį at­ran­da sa­vo iden­ti­te­tą, sa­vęs su­pra­ti­mą, ir to­kioj ben­druo­me­nė­je ta­da nie­ka­da ne­si vie­nas. To­dėl ir kas­met vis pla­tes­ni veik­los ir dar­bų po­rei­kiai at­si­ran­da. Pra­džioj gal už­te­ko tik Mi­šių, o da­bar vai­kai ir jau­ni­mas su­si­ti­ki­mų, ren­gi­nių, sto­vyk­lų no­ri, vy­res­ni pa­ra­pi­jie­čiai taip pat at­ran­da tar­pu­sa­vio ben­dra­vi­mo po­rei­kį, su­si­ti­ki­mų, renginių, kar­tu pa­bū­ti prie ben­dro sta­lo ir pan. Šie me­tai gal iš­si­ski­ria tuo, jog nuo pat pa­va­sa­rio ima­mės įvai­rių re­mon­to dar­bų. Baž­ny­čios ir pa­ra­pi­jos na­mų. Daug su vi­su tuo su­si­ju­sių rū­pes­čių yra, bet kai ma­tai, jog vis­kas ju­da ge­ra lin­kme, tuo­met ir jė­gų at­si­ran­da. Juo­lab, sa­kiau, ne vie­nas esu. Dir­ba­me ben­dram la­bui kar­tu. Ma­nau, ir ki­ti me­tai bus tuo pa­čiu pa­na­šūs. Dau­gu­ma žmo­nių ma­no, kad pa­sky­rus tar­nau­ti jau­ną kle­bo­ną, pa­ra­pi­jo­je su­ak­ty­vės jau­ni­mo krikš­čio­niš­kas gy­ve­ni­mas. Kaip se­ka­si “ga­ny­ti” jau­nuo­lių sie­las? Gal ir yra toks mąs­ty­mas, bet ne­la­bai no­rė­čiau su tuo su­tikt... Ži­nau ne vie­ną ku­ni­gą, ku­ris ir vy­res­nia­me am­žiu­je bū­da­mas, pui­kiau­siai at­ran­da ben­dru­mą ir su jau­nais žmo­nė­mis. Ku­ni­gui pa­si­kei­tus pa­ra­pi­jo­je, ne­bū­na taip, kad iš kar­to va im­tų ir pa­si­keis­tų pa­ra­pi­jie­čiai. Na, taip ne­įma­no­ma. To­dėl tai, kiek bū­na prieš tai „įdė­ta“, „su­bran­din­ta“, „už­au­gin­ta“ rei­kia per­im­ti ir tęs­ti to­liau. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti ar pa­si­gir­ti, kad pa­kan­ka­mai ski­riu lai­ko ir jė­gų jau­niems žmo­nėms, – no­ri­si dau­giau, nes ma­tau juo­se at­ei­ties Baž­ny­čią. Kuo­met ten­ka ap­rėp­ti įvai­rias veik­los sri­tis, to­dėl vis­kam nu­kren­ta bent po kruo­pe­ly­tę. Ti­kiu, kad at­eis ir­gi tas lai­kas ir ta die­na, kuo­met jau­ni­mui bus ga­li­ma ir di­des­nį kąs­nį pa­siū­ly­ti. Veik­lo­je su jau­ni­mu ar vai­kais, man at­ro­do, pir­ma rei­kė­tų at­ras­ti tik­res­nį ir gy­ves­nį san­ty­kį su jų tė­vais, ku­rie jiems yra pir­mu­ti­niai au­to­ri­te­tai ir mo­ky­to­jai. Jei tė­ve­liai pa­lai­kys vi­sa tai, ką vai­kai pa­ti­ria, gau­na mo­kyk­lo­je, baž­ny­čio­je ar krikš­čio­niš­ko­je veik­lo­je, tuo­met ir pa­ti veik­la su jau­ni­mu bus tvir­tes­nė ir duos vai­sių. Bū­na taip, jog per jau­ni­mo sto­vyk­lą vai­kus To­dėl ma­no tiks­las ar pa­šau­ki­mas – yra duo­ti, o „pri­far­ši­ruo­jam“ krikš­čio­niš­kų ver­ty­bių, min­čių ir gy­ve­ni­mo su­pra­ti­mo, o jiems su­grį­žus į sa­vo šei­mas, vi­sa taiar pri­ims (kad ir kaip to no­ri­si) pa­ro­dys lai­kas ir pats gy­ve­ni­mas. Pa­kuo­nio pa­ra­pi­jos žmo­nės džiau­gia­si jū­sų ak­ty­via veik­la, ma­to nu­veik­tus dar­bus. Jei Pa­kuo­nio žmo­nės džiau­gia­si, tuo­met džiau­giuo­si ir aš sa­vo dar­bais. Kad kaž­kaip sun­ku vi­sus dar­bus, veik­lą iš­sa­kyt, o gir­tis vi­sai ne­si­no­ri. Gal už­ten­ka to, kad pa­ra­pi­jie­čiai džiau­gia­si. Ži­not, svar­bu yra tas ben­dru­mas, su­si­klau­sy­mas tar­pu­sa­vy­je tarp pa­ra­pi­jos kle­bo­no ir vi­sų ki­tų pa­ra­pi­jie­čių. Jei ku­ni­gas kaž­ką ge­rai da­ro, tai dar ne­reiš­kia, kad ki­ti žmo­nės nie­ko ge­ro ne­nu­vei­kia. Kar­tais už­ten­ka pa­ro­dy­ti pa­vyz­dį, kar­tais su­si­rin­kus pa­si­kal­bė­ti, ir žiū­rėk, jau ir be ta­vęs kaž­kas vyks­ta. Šie­met ga­vo­te “Pi­lie­tiš­ku­mo” no­mi­na­ci­ją. Ar sma­gu bū­ti iš­girs­tam ir įver­tin­tam? Vi­sa­da yra sma­gu bū­ti iš­girs­tam ir įver­tin­tam. Tik tam tu­ri bū­ti ir prie­žas­tis. Be prie­žas­ties ga­li­ma tai da­ry­ti tik ta­da, kai no­ri­ma pa­ska­tin­ti žmo­gų. Gal ir man tai pa­ska­ti­ni­mas... Daug dar­bų pa­da­ro­te, bet ar dos­nūs Pa­kuo­nio pa­ra­pi­jos žmo­nės? No­rint dar­bus pa­da­ry­ti, ne vi­sa­da rei­kia pi­ni­gų. Daž­niau rei­kia no­ro, ar tie­siog jų im­tis. Ga­li­ma tu­rė­ti daug ga­li­my­bių, pi­ni­gų, bet ne­tu­rė­ti no­ro. Pir­ma sten­giuo­si įsi­klau­sy­ti į žmo­gų, pas­kui mal­doj kar­tu pa­si­kal­bė­ti su Tuo, ku­ris ir duo­da „ža­lia švie­są“. Ta­da ir ga­li­my­bės at­si­ran­da. Ar no­riai re­mia žmo­nės baž­ny­čią, darbus? Vi­siems tai ži­no­mas at­sa­ky­mas. Te­rei­kia pa­tiems pri­si­min­ti kiek aš pa­rė­miau, ir ta­da bū­na aiš­kus at­sa­ky­mas. Kalbino Elena Jančiukaitė pakuonioparapija.lt
Mes gyvenam prie Kuonios Pakuonio apylinkėse žmonių gyventa jau III-IV amžiuje. Tai patvirtinta XX a. pradžioje rusų archeologo plk. S. Masalitinovo atlikti kasinėjimai. Bet rašytiniai šaltiniai apie Pakuonį ilgai tylėjo. O gal jie paprasčiausiai prapuolė istorijos verpetuose. Pirmą kartą paminėtą Pakuonio vardą randame 1744 m. Darsūniškio parapijos sudarytuose Darsūniškio parapijos kaimų sąrašuose. Pakuonio istorija susijusi su visos Užnemunės istorija. Čia anksčiau įvestos privalomos pavardės, čia anksčiau panaikinta baudžiava, atsirado mokyklos, čia ir žmonės turtingiau gyveno. Nuo Prienų-Kauno plento į Nemuno pusę visas kraštas dvarais, palivarkais buvo nusėtas. XIX a. antrojoje pusėje apie 20 dvarų priklausė turtuoliui Rudolfui Jakubovskiui. Žmona, ponui mirus, juos išpardavė ir paliko Lietuvą.. Ūkininkai taip pat gyveno gana turtingai. Todėl pokario metais daugelis atsidūrė Sibire. Patys didžiausi vežimai čia vyko 1948 metų gegužės 22 dieną. Buvo ištremti ir tie aplinkinių kaimų gyventojai, kurie padėjo partizanams. O kovos už Lietuvos laisvę čia buvo aršios. Daug vyrų paguldė galvas. Ypač daug partizanų buvo kilę iš Kėbliškių, Bačkininkėlių, Pašventupio kaimų. Apie tai liudija faktai, minimi J. Daumanto knygoje ,,Partizanai”, A. Garmutės knygose ,,Išėjo broliai” ,,Motinėle auginai” ir ,,Lietuvos laisvės kovų archyvo” leidiniai. Spaudos draudimo metais Pakuonis buvo vienas iš svarbesnių panemunės knygnešių centrų. Kunigas Pranciškus Bučys buvo vienas pirmųjų apylinkės knygnešių. Jis vykdavo į Prūsijos pasienį ir parsivežtas knygas dalindavo kitiems platintojams. Daug šioje srityje nuveikė vikaras J. Šmulkštys. Knygas slėpdavo net altoriuje. Bet jį išdavė kunigas Bukonta, ir Lietuvos žodžio mylėtojas buvo ištremtas į Rusiją. Knygas platino ir zakristijonas Antanas Bajoraitis su žmona. Pasakojama, kad pradžioje jie net vienas nuo kito slėpėsi, o vėliau bendradarbiavo. A. Bajoraitis už šią veiklą sėdėjo Kalvarijos kalėjime. Dabar Bajoraičių vaikaičiai ir provaikaičiai, gyvenantys JAV, palaiko ryšius su Lietuva, lankosi Pakuonyje, materialiai remia muziejų ir mokyklą, kurioje dirbo mokytoja Marija Bajoraitienė. Iš šalia Pakuonio esančio Būčkiemio kaimelio kilę Juozas ir Povilas Garmai priklausė Lietuvos tarnų draugijai, kurios tikslas buvo ,,platinti lietuviškus laikraščius ir kitus leidinius tarp draugų, giminių ir pažįstamų ir apskritai platinti lietuvybę” (iš įstatų). Kitame Būčkiemio gale – gimtinė Alksniakiemio mokyklos mokytojo A. Garmaus, kurį taip gerbia Justinas Marcinkevičius. Iš Antakalnio kilęs Kazys Garmus buvo visų gerbiamas Pakuonio mokyklos mokytojas. Už puskilometrio ir dar kilometro gyvenę kitos dvi Garmų šeimos. Visa plati Garmų giminė – tai tikrų Lietuvos Šviesuolių giminė. Jie buvo knygnešiai, mokytojai, teisininkai, daktarai, agronomai, ūkininkai, menininkai. Ir visiems rūpėjo Lietuvos likimas. Jų veikla apėmė Dzūkiją ir Suvalkiją, Kauną ir Vilnių. Pakuonio kapinėse palaidotas knygnešys Pranciškus Zykus knygas platino daugiausia Kaišiadorių apylinkėse. Žmonės perpasakoja istorijas, kaip jis knygas slėpdavo Nemuno skardžiuose padarytose olose, senų ąžuolų drevėse, turėjo gerą slėptuvę žemėje. Jo žmona Zykuvienė-Kernazickienė išsaugojo vyro asmeninius dokumentus, nuotraukas. Tik gaila, jie nepateko į mokyklos muziejų, kaip buvo pažadėta, o nukeliavo į privačias rankas ir tapo mums neprieinami. Iš Pakuonio krašto yra kilę Steigiamojo seimo nariai Kazys Kupčiūnas ir Jurgis Marčiulionis, medicinos profesoriai Povilas Kairiūkštis, Vytautas Kleiza, pedagogikos profesorius Juozas Kairiūkštis, socialinių mokslų daktaras Pranas Dereškevičius, dailininkas profesorius Kostas Dereškevičius ir daugelis kitų žymių žmonių. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Pakuonio valsčius priklausė Marijampolės apskričiai ir vadinosi Pagirmuonio valsčiumi. Tačiau seniausiuose lenkiškuose aktuose randama kad Pakuonis prieš lenkmetį priklausė Patamulšio valsčiui. Pagirmuonys ir Patamulšys baudžiavos laikais buvę dideli dvarai, tai ir varžęsi dėl valsčiaus centro statuso. Atstatant Lietuvos nepriklausomybę, šviesesni Pakuonio krašto žmonės susirūpino savo valsčiaus sutvarkymu. 1918 metais lapkričio 18 dieną įvyko pirmasis visuotinis susirinkimas Pakuonio parapijos komitetui steigti. Jį sudarė tik 7 žmonės. Komiteto pirmininku, o vėliau valsčiaus viršaičiu buvo išrinktas išsilavinęs, labai veiklus žmogus Jurgis Marčiulionis. Komitetas tuojau gavo leidimą ir suorganizavo apie 40 žmonių vietos milicijos būrį. Laikai buvo sudėtingi. Lietuvoje dar tebebuvo vokiečiai, kėlė galvas bolševikai, o vėliau skverbėsi lenkai, bet jie Pakuonio nepasiekė. Viršaičio Jurgio Marčiulionio, jo pagalbininko Antano Juodžio gyvybei ne kartą grėsė rimtas pavojus. Bet jie buvo drąsūs ir dirbo savo kraštui. Netrukus Jurgis Marčiulionis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, o Antanas Juodis išėjo į savanorius. Valsčius visiems laikams liko Pakuonyje. Keitėsi valdžios, keitėsi ir pavadinimai, bet šio krašto žmonės valdiškus reikalus tvarkydavo ne dvaruose, o mažam miestelyje. Archyvai teigia, kad 1924 m. Pakuonio valsčiuje gyveno 5285 žmonės. Pakuonio miestelyje: 1923 m.- 409, l940 m. - 500, 1979 m. - 551, 2008 m.- 700 Tarpukaryje Pakuonyje buvo valsčiaus savivaldybė, veikė žemės ūkio kooperatyvas “Artojas” (1933 m. buvo 274 nariai), dirbo gydytojas, buvo vaistinė, pradžios mokykla, biblioteka, paštas, policijos nuovada. I-ojo pasaulinio karo metais sugriautas miestelis atsistatė ir 1940 m. jau buvo 76 gyvenamieji namai. Per kitą karą vėl sudegė daugybė pastatų. Bet gyvenimas nesustojo.. Pokario metais prasidėjo kolektyvizacija. Daug krašto ūkininkų buvo ištremta į Sibirą. Ginklus paėmė partizanai. Bet jėgos nebuvo lygios. Lietuvos gynėjai laikinai pralaimėjo. Netrukus Pakuonyje buvo įkurtas “Paryžiaus komunos” kolūkis, vėliau pavadintas ‘Pergale”, o 1971 m. jis prijungtas prie Daukšiagirės sodininkystės tarybinio ūkio. 1991 m. ūkis iširo, kūrėsi ūkininkai, žemės ūkio bendrovės ,,Dvylikiai”, ,,Kudirkai”, ,,Kuonia”, ,,Žara” ,,Daukšiagirės sodai”, ,,Pakuonis”, ,,Laukiškės” ir t. t. Bet ne visoms sekėsi tvarkytis sėkmingai. Žlugo viena po kitos. Šiandien beliko UAB “Žara” ir AB “Daukšiagirės sodai”. Žemę dirba smulkūs ir stambesni ūkininkai. Kai vyko didžiausias melioracijos vajus, miestelis smarkiai paaugo. Atsirado naujos gatvės: Vėjo, Naujakurių, Pievų, Laukų. Kai kurios gavo nykstančių kaimų vardus: Balsėnų, Seniūnų. Daukšiagirės sodininkystės tarybinio ūkio lėšomis buvo pastatyti du daugiabučiai ir keliolika vienbučių namų. Anksčiau laikytas kaimu, Pakuonis atgavo miestelio vardą. Pakuonio parapijos kūrimas siekia 1792 metus. Tada buvo atsižvelgta į žmonių pageidavimą turėti savo atskirą parapiją, nes pasiekti Darsūniškį nepalankiais orais labai trukdė Nemunas. Žmonės gana demokratiškai buvo apklausiami, kuriai parapijai norėtų priklausyti. Galop nuspręsta iš Panemunės, Prienų ir Darsūniškio parapijų paimti po keletą kaimų ir sudaryti naują Pakuonio parapiją. Bet šie organizaciniai reikalai užtruko, darbai užsitęsė. Kadangi teritorijoje buvo maža, šiaudais dengta bažnytėlė, tai jai buvo skirtas nuolatinis dvasininkas ir platesnė veikla. 1793 metais jau registruojamos santuokos, mirtys ir gimimai. Pagaliau 1794 metais parapijos įkūrimas buvo baigtas. Pagirmuonio seniūnas, Lietuvos žemės majoras-generolas Juozapas Osipovskis kaime pastatė medinę bažnytėlę, kurią Seinų vyskupas Polikarpas Macijevskis konsekravo Švč. Trejybės vardu. Bažnyčiai susenus, 1883 m. klebonas Kazimieras Jasiulevičiuis-Jasulaitis parapijiečių ir dvarininkų lėšomis pastatė mūrinę, su vienu bokštu, kurią 1886 m. konsekravo Seinų vyskupas Juozapas Oleka Švč. Mergelės Marijos į Dangų ėmimo vardu. Parapijoje darbavosi du žymūs dvasiškiai: vikaras Pranciškus Būčys, vėliau – Rytų apeigų vyskupas ir klebonas Justinas Staugaitis, vėliau tapęs Telšių vyskupu. Daug gero parapijos švietimui nuveikė klebonas Juozapas Beinoravičius (1849-1912). Dokumentai teigia, kad jis bendradarbiavo su daktaru Jonu Basanavičiumi, kuris 1906 metais lankė kunigą Pakuonyje. Tarpukaryje klebonavo Jonas Strimas, Vincentas Dumčius, Pransiškus Baltrušaitis. Karo metais bažnyčia vėl buvo sugriauta, bet altorius išliko. Atstatyta pokaryje dirbusių kunigų Antano Pangonio, Jono Bučinsko, remontuojama Kazimiero Burbos, Prano Lingio, Vytauto Tėvelio ir tikinčiųjų pastangomis. 1990 m. klebonas Ignas Plioraitis parapijiečių lėšomis bažnyčioje pastatė garsaus meistro Antano Marcinkevičiaus septynių balsų vargonus. Keletą metų parapijos reikalais rūpinosi kunigas Juozas Kaminskas. 2000 m. pradėjęs dirbti klebonas Jonas Varkala, kilęs iš Pakuonio seniūnijos Šaltupio kaimo, per 2 metus tikinčiųjų ir verslininkų lėšomis aptvėrė šventorių, išdažė bažnyčią. Visus išsilavinimą vertinančius žmones stebino ypač prasmingi, didžiąsias ir kasdienines gyvenimo problemas analizuojantys, kiekvieną klausantįjį mąstyti verčiantys, pilni iš atminties žeriamų pasaulio filosofų citatų kunigo Jono Varkalos pamokslai. 2007 m. pradėjo dirbti aktyvus kunigas Rimas Pilypaitis. Jo iniciatyva ir tikinčiųjų lėšomis parapijos namuose 2008 m įrengta ir pašventinta šarvojimo salė. Jaunas kunigas turi daug gražių planų ir stengiasi juos įgyvendinti, bendraudamas su jaunimu ir senimu, diegdamas naujas tradicijas. Mokykla Pakuonyje įkurta 1819 m. ir šiemet gali švęsti 190-metį. Iš kartos į kartą eina pasakojimai apie spaudos draudimo laikotarpiu slaptoje mokykloje vaikus mokiusį daraktorių Lažanauską. Valstybinės mokyklos mokytojo Antano Gylio, dirbusio šimtmečių sandūroje (mirė 1907 m.), giminaičiai ir dabar gyvena Pakuonyje. Vyresnių pakuoniečių atmintyje išlikęs nepaprastai šviesus tarpukario laikų pradinės mokyklos vedėjo mokytojo Kazio Garmaus paveikslas. Geru žodžiu atmena tų laikų mokytojas Mariją Bajoraitienę, Aldoną Bogvilaitę, Melnikaitę, Budinauskaitę, Buvę mokiniai su pagarba mini jau pokaryje pradėjusias mokytojauti Antaniną Bakšytę, čia išdirbusią 55 metus, Genovaitę Juškevičiūtę, išdirbusią 45 metus, tautodailininkę pradinukų mokytoją Ireną Gedminaitę, mokytojų Onos ir Danieliaus Žvirblių šeimą ir daugybę kitų, atidavusių savo metus ir širdį mokyklai, besirūpinusių krašto švietimu ir kultūra. Mokykla iš parapijinės tapo pradine, šešiamete, septynmete, o 1957 m. tuometinio direktoriaus J. Mikėno ir mokytojų bei tėvų rūpesčiu – vidurine. Direktoriai gana dažnai keitėsi. Vidurinei mokyklai vadovavo Albinas Micka, Ona Petraitytė, Povilas Raila, Juozas Kisielius, Kazimieras Maskolaitis, Antanas Butėnas, Vytautas Klimašauskas, Antanas Kaminskas, Stasė Deltuvienė, Benediktas Šetkus, Aldona Padriezienė Visi gailėjo, kai, išleidusi 44 abiturientų laidas, 2001 metais, dirbant direktoriui Rimvydui Zailskui, mokykla aukštesnių valdžios instancijų nurodymu buvo reorganizuota į pagrindinę. Nuo to laiko mokyklai vadovauja direktorius Jonas Mikelionis. 1990 metais mokykla jau turėjo puikų priestatą su aktų ir sporto salėmis, valgykla, technologijų kabinetais, prieš mokyklinukų korpusu. Bet mokinių vis mažėja... Vaikus, bendruomenę ir miestelio svečius kviečia turtingas, nuolat ekspozicijas keičiantis Kraštotyros muziejus, kurio įkūrimu (1992 m.) rūpinosi mokytoja, ypač kruopšti kolekcininkė, garsi tautodailininkė Irena Gedminaitė. Mokykla skyrė 5 kambarėlių patalpas ir atskirą namelį. Nuo 2001 metų jame dirba kraštotyrininkė Ona Zmejauskienė. Čia įruošta atskiros etnografijos, mokyklos, apylinkių, bažnyčios ir lauko ekspozicijos, kurios vis atnaujinamos, visaip paįvairinamos. Mokiniai kasmet dalyvauja respublikiniuose konkursuose, ekspedicijose, ruošia tiriamuosius darbus, bendrauja su mokslininkais. Nuo 2001 metų bendraujama su lietuvių kilmės amerikiečiais, ieškančiais savo kilmės šaknų. Muziejuje ir visoje mokyklos aplinkoje vyksta šventės, parodos, susitikimai, daug įvairių bendrų renginių su seniūnijos kultūros įstaigomis, kurioms vadovauja Marija Gudauskienė (laisvalaikio salė) ir Marija Žaromskienė (biblioteka). Istorija Pakuonio veidą nuolat keičia. Keletą kartų kito seniūnijos ribos. Keitėsi ir pavadinimai: valsčius, apylinkė, vėl valsčius, seniūnija... Paskutinė kaita – 1995 metais, kai buvo įkurta Pakuonio seniūnija, užimanti 5931 ha. plotą. Po paskutinio surašymo turime 1588 gyventojus. Seniūnas – Audrius Narvydas, baigęs pedagogikos ir teisės mokslus. Seniūnijoje veikia paštas, medicinos punktas, dvi individualios veterinarijos, 3 prekybos įmonės, stambi, medieną perdirbanti Giedriaus Kaminsko firma. 2008 metų kovo mėnesį suremontuotose patalpose įsikūrė miestelio biblioteka ir laisvalaikio salė, kur vyksta profesionalių menininkų ir tautodailininkų darbų parodos, susitikimai su rašytojais, lektoriais ir įvairūs kameriniai renginiai. Pačios gražiausios vietos turizmui driekiasi panemune (3,75 km), kur stūkso žilą senovę menantys Pašventupio (I-jo tūkst. vidurys) ir Bačkininkėlių piliakalniai (I-jo tūkst. I-a pusė), nuo kurio atsiveria gražūs Darsūniškio ir mūsų krašto apylinkių vaizdai. Pakuoniečiai čia įvairiomis progomis renkasi iškylauti. Baltumu šviečia restauruoti privatūs Daukšiagirės dvaro rūmai ir puikiai tvarkomas parkas su tvenkiniais, o šalia, buvusios spirito varyklos patalpose veikia pirtis su banketų sale. 2004 metais dailininkas Rolandas Rimkūnas sukūrė Pakuonio seniūnijos herbą, kuriame pavaizduotas obels medis – pasaulio tautų kultūrose motinystės, jos palaiminimo ir derlingumo simbolis. Žydinti obelis – amžinos jaunystės, taikos ir grožio įsikūnijimas. Juk mūsų krašte tiek daug sodų... Medžio šaknys – tai žmogaus ryšio su žeme, su šeima simbolis. Upės tėkmė žymi laiką, praeities ir ateities vienovę, nuolatinį kitimą ir atsinaujinimą. Juk per patį miestelio vidurį teka nedidukė upelė Kuonia. Ji kažkada ir davė miesteliui vardą – Pakuonis. Pakuonio Švč. M. Marijos ėmimo į Dangų parapijos kaimai (sąrašas parengtas remiantis 2009 metų duomenimis) Pakuonio parapijai priklausantys kaimai Antakalnio kaimas (Prienų seniūnija) Aštionėlių kaimas (Pakuonio seniūnija) Bačkinikėlių kaimas (Pakuonio seniūnija) Balsėnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Bučkiemio kaimas (Pakuonio seniūnija) Dangstytės kaimas (Pakuonio seniūnija) Daugšiagirės kaimas (Pakuonio seniūnija) Dvylikių kaimas (Pakuonio seniūnija) Guogų kaimas (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Kėbliškių kaimas (Pakuonio seniūnija) Kudirkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Malinavo kaimas (Prienų seniūnija) Naujųjų Vangų kaimas (Pakuonio seniūnija) Naujininkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio mst. (Pakuonio seniūnija) Pagirmuonio kaimas (Pakuonio seniūnija) Pašventupio kaimas (Pakuonio seniūnija) Patamulšio kaimas (Pakuonio seniūnija) Patrakiemio kaimas (Prienų seniūnija) Piliuonos mst. (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Seniūnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Taurakiemio kaimas (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Užupių kaimas (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Vangų kaimas (Prienų seniūnija) Žuvintos kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio parapijai priklausantys kaimai, esantys Prienų rajone Antakalnio kaimas (Prienų seniūnija) Aštionėlių kaimas (Pakuonio seniūnija) Bačkinikėlių kaimas (Pakuonio seniūnija) Balsėnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Bučkiemio kaimas (Pakuonio seniūnija) Dangstytės kaimas (Pakuonio seniūnija) Daugšiagirės kaimas (Pakuonio seniūnija) Dvylikių kaimas (Pakuonio seniūnija) Kėbliškių kaimas (Pakuonio seniūnija) Kudirkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Malinavo kaimas (Prienų seniūnija) Naujųjų Vangų kaimas (Pakuonio seniūnija) Naujininkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio mst. (Pakuonio seniūnija) Pagirmuonio kaimas (Pakuonio seniūnija) Pašventupio kaimas (Pakuonio seniūnija) Patamulšio kaimas (Pakuonio seniūnija) Patrakiemio kaimas (Prienų seniūnija) Seniūnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Vangų kaimas (Prienų seniūnija) Žuvintos kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio parapijos kaimai, besiribojantys su Prienų parapijos ribomis Antakalnio kaimas (Prienų seniūnija) Malinavo kaimas (Prienų seniūnija) Naujininkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Patrakiemio kaimas (Prienų seniūnija) Seniūnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Vangų kaimas (Prienų seniūnija) Pakuonio parapijos kaimai, besiribojantys su Išlaužo parapijos ribomis Balsėnų kaimas (Pakuonio seniūnija) Kudirkų kaimas (Pakuonio seniūnija) Pagirmuonio kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio parapijos kaimai, besiribojantys su Margininkų parapijos ribomis Dangstytės kaimas (Pakuonio seniūnija) Dvylikių kaimas (Pakuonio seniūnija) Piliuonos mst. (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Taurakiemio kaimas (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Žuvintos kaimas (Pakuonio seniūnija) Pakuonio parapijos kaimai, besiribojantys su aukštosios Panemunės ir Viršužiglio parapijos ribomis Piliuonos mst. (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Pakuonio parapijos kaimai, besiribojantys su Kaišiadorių raj. ir Vyskupijos ribomis Antakalnio kaimas (Prienų seniūnija) Bačkinikėlių kaimas (Pakuonio seniūnija) Daugšiagirės kaimas (Pakuonio seniūnija) Guogų kaimas (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Kėbliškių kaimas (Pakuonio seniūnija) Naujųjų Vangų kaimas (Pakuonio seniūnija) Pašventupio kaimas (Pakuonio seniūnija) Piliuonos mst. (Kauno raj., Taurakiemio seniūnija) Vangų kaimas (Prienų seniūnija) Viršužiglis Viršužiglis - kaimas Kauno rajone Taurakiemio seniūnijoje, 18 km į pietryčius nuo Kauno prie Kauno marių. Jis antras pagal gyventojų skaičių iš Taurakiemio seniūnijai priklausomų gyvenviečių. Pagal 2002m. sausio 1d. duomenis jame gyvena 354 žmonių.
​ Seni žmonės pasakoja, kad kaimo vardas yra kilęs nuo upelio, įtekančio į Kauno marias. Per kaimą teka upelis Žigla, kuris savo ištakose primena griovelį, o prie žiočių ji išplatėja, stebindama ir žavėdama visus žmones gražiais krantais ir skardžiais. Pats kaimas yra įsikūręs virš Žiglos. Iš to ir atsirado pavadinimas Viršužiglis.
   
           Viršužiglio kaimo istorija yra susijusi su Kampiškių kaimu. 1958., prie Kauno statant hidroelektrinę, Kampiškės buvo užlietos Nemuno vandens. Prieš tai į Viršužiglio buvo perkelta Kampiškių mokykla, bažnyčia, dalis kapinėse palaidotų žmonių palaikų ir kaimo gyventojų. Todėl du iš svarbiausių Viršužiglio pastatų - mokykla ir bažnyčia - savo pradžią gavo Kampiškių kaime.

Čia buvo Kampiškės Kampiškės buvo bažnytkaimis Aukštosios Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, pačiame Nemuno slėnyje, prie kairiojo jo kranto, 20 km. 1923m. ten buvo 33 ūkiai ir 219 gyventojų. Ten buvo rastas naujojo akmens amžiaus titnaginis kaltelis. Ties Kampiškėmis yra piliakalnis. Vietoje minima 1744m. Vilniaus vyskupijoje parapijų kaimų sąrašuose. Kampiškių dvaras priklausė Gurskiams.
​Šv. Onos bažnyčia
1883m. Kampiškėse pastatyta koplyčia, kurią aptarnaudavo Aukštosios Panemunės kunigai. Du kartus per metus, kamendulinę ( liepos 2d. ) ir per šv. Baltramiejų ( rugpjūčio 14d. ), čia buvo dideli atlaidai, suvažiuodavo daug žmonių, kurie jokiu būdu nagalėdavo koplyčioje tilpti, tad daugama sustoja ant kapinių po pušimis. 1909m. kunigo Juozapo Bridžiaus rūpesčiu įkurta atskira Kampiškių parapija, aptarnavusi apylinkes kaimų gyventojus; geografinė padėtis čia ypatinga - Nemunas trukdė žmonėms lankyti netolimas Rumšiškių ir Pakuonio parapijas. Kampiškėms piskirti ir Aukštosios Panemunės, Rumšiškių ir Pakuonio parapijų 8 kaimai ir 2 dvarai. Pirmuoju klebonu paskirtas jau minėtas Aukštosios Panemunės vikaras kunigas J.Bridžius. Bažnyčia buvo švč. Mergelės Marijos apsilankymo titulo, 1938m. apjungė 1401 parapietį; priklausė Garliavos dekanatui. Pirmosios bolševikų okupacijos metu klebonas kunigas L. Klibas buvo suimtas ir kalintas. Iš kalėjimo išsivadavo tik rusų - vokiečių karui prasidėjus. Nepriklausomos Lietuvos laikais bažnytkaimis priklausė Aukštosios Panemunės valsčiui. 1923m. ten buvo 33 sodybos ir 219 gyventojų. Kaip jau minėta anksčiau, 1958m. Kampiškės buvo užlietos Nemuno vandens. Rusų administracija leido gyventojams nusikelti trobesius, bažnytėlę, net išsikasti mirusius artimuosius. Klebonas suprojektavo bažnytėlę perkelti į Šlienavos kaimą. Tam buvo gautas ir komunistų partijos pritarimas. Tačiau kampiškiečiai sujudo, nesutiko, kad į kitą tolimą kaimą būtų perkelta bažnyčia, suorganizavo savo sargybą ir apie 100 parapiečių dieną naktį saugojo bažnyčią. Kampiškiečių pasiryžimas ginti savo bažnyčią nuskambėjo visoje Lietuvoje. Vis dėlo bažnyčia buvo nugriauta, jos medžiaga nugabenta į Viršužiglio kaimą. Oficialiai buvo paskelbta, kad gyventojai nebenorėjo bažnyčios laikyti. Pati Kampiški gyvenvietė buvo užlieta Kauno marių vandens. Jau prieš tai gyventojai perkelti į kitas vietoves. Į Viršužiglį buvo perkeltos Kampiškių kapinės ir mokykla. O visai neseniai atgimė ir Kampiškėse buvusi bažnyčia. Jos statybos pradžia 1991 metai, o pašventinta - 1995 metais. Bažnyčią projektavo architektas Liucijus Dringelis. Projektuota laikanti liaudies architektūros tradicijų, derinantis prie kaimo aplinkos bei atsižvelgiant į ribotas finansines galimybes. Statyba vyko bendruomenės lėšomis; architektas ir statybininkai dirbo be atlyginimo (kai kurie iš jų buvo to paties kaimo gyventojai). Koplyčia turi tą patį vardą, kaip ir Kampiškių - Švč. Mergelės Marijos apsilankymo.

Šiuo metu vadinasi "Šv. Onos" bažnyčia Koplyčia stovi aukščiausioje kapinių vietoje prie svarbiausių takų sankirtos, pagrindiniu fasadu atgręžta į vakarus, o šoniniu - į kelią. Vienabokštė pseudobazilikinė, planas kryžiaus formos su išsikišusiomis į šonus zakristijomisa, užbaigtas trisiene apside (išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė kulto pastato ir jo vidaus dalis dengta puskupoliu arba pusskliaučiu). Tūris darnių proporcijų. Pagrindinė fasado kompozicija netradicinė - grakštus bokštas, dengtas keturšlaičiu stogeliu, kyla fasado plokštumos, tęsinyje, akustinės, pridengtos grotelėmis angos juosia bokšto viršų. Fasado plokštumoje abipus bokšto yra suporinti langai, kurių viršutinės nuožulnios linijos remiasi į stogo šlaitus. Portalą išryškina vienšlaitis stogelis, paremtas kolonėlėmis. Šoninių fasadų kompozicija tradicinė su aukštais stačiakampiais langais ir žemais zakristijonų langeliais. Viduje navas skiria dvi poros stulpų. Vidurinė nava aukštesnė, šoninės nuosekliai žemėja lauko sienų link; apsidė žema. Sienos ir lubos apkaltos lentelėmis.                                                                                                                                                                           

Altorius


Bažnyčios vidus


Varpelis


​Apsidėje stovi nedidelės, nesudėtingų stilizuotų formų altorius (jo autorius - architektas L.Dringelis). Šioje bažnyčioje yra varpelis, kuris reikšmingas kaip bene produktyviausio XIXa. II pusės Rusijos mažųjų varpelių, dažniausiai skirtų pašto kinkiniams, liejimo centro - Puricho gaminys ir kaip žinomiausios Trošinų dinastijos pradininko - Makaro Trošino signuotas dirbinys.
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt