​2021.08.23 /Jėzaus Šviesa/ Visi krikščioniški straipsniai



​​
Ką Jėzus daro su mūsų aukomis?
  


  

  
Pirmame apaštalo Petro laiške, antrame skyriuje, mes matome raginimą nešti Dievui dvasines aukas. Apaštalas Petras sako: ''...ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų''. (I Petr. 2:5). Petras suprato, kad visi tikintieji tampa Dievui tarnaujantys kunigai, todėl taip kaip Seno Testamento kunigai aukojo aukas, taip ir mums yra liepiama daryti tą patį, tik kad mūsų aukos jau yra kitokios, nei pastarųjų. Jie aukojo gyvulius, o mes atnašaujame dvasines aukas. Bet jūs galbūt paklausite, kokios tos dvasinės aukos? Dvasinės aukos gali būti mūsų maldos, tiek už save, tiek už kitus žmones. Tai taip pat gali būti pasninkas, garbinimas, šlovinimas. Tai evangelijos skelbimas sielų gelbėjimui. Tai Dievo Žodžio mokymas. Tai pagalba vargstantiems ir neturtingiems. Pagalba betėviams, benamiams, našliams ir senoliams. Tai pasiaukojimas kitų labui įvairiose situacijose. Tai tarnystė Dievui visokeriopais gerais darbais, kurie atlikti Dieve. Ir visa tai yra dvasinės aukos, nes viskas yra daroma iš širdies ir vardan meilės Dievui. Bet ar žinojote, kad ne visos mūsų aukos yra Dievui priimtinos? Jūs paklausite, kaip tai? Ar žinojote, kad prieš priimant mūsų aukas, jos pirma turi praeiti patikrą? Taip kaip Seno Testamento kunigai turėdavo ištirti ar ėriukas yra be dėmės ir ar tinkamas aukoti prieš nešant jį ant aukuro (Išėjimo 12:5), lygiai taip ir Jėzus Kristus, kuris yra mūsų vyriausiasis kunigas (Hebr. 4:24), ištiria mūsų nešamas dvasines aukas Dievui. Jeigu mūsų dvasinė auka yra sutepta nors menkiausio tamsos šešėlio, tai tokios aukos Dievui nėra priimtinos. Jos yra atmetamos, ko pasekoje nėra atsakoma ir į mūsų prašymus, reikalui esant. Duosiu jums pavyzdį. Iškilus ilgiems ginčams tarp krikščionių dėl tikėjimo tiesų, dažnai atsiranda nesutarimai, pasidalijimai, vaidai, susiskaldymai, apkalbos, nepasitenkinimas, pyktis, pavydas, kerštas, kurie užgimsta būtent dėl iškilusiu ginčų. Nors krikščionis ir mano darantis Dievui paslaugą, nes jis juk stengiasi ''atmerkti akląjam akis'', bet tokia auka nebus priimta, nes ją suteršia to krikščionio širdyje iškilusios netinkamos emocijos ir jausmai kito krikščionio atžvilgiu. Arba pavyzdžiui yra krikščionių, kurie išvarinėja demonus, bet tokios jų dvasinės aukos Dievui, yra temdomos jų pačių nuodėmių. Dėl to Jėzus ne be reikalo pasakė, kad paskutinę dieną Jis lieps jiems eiti šalin, nes Jis jų nepažinojo, (Mato 7:21). Kitas pavyzdys, tai betkokia krikščionių pagalba vargstančiam, kuri po to yra užtemdoma trimitavimu apie tai kitiems, kad va, mes padarėme gerą darbą. Bet iš tikro krikščionis šitaip daro norėdamas pasirodyti koks jis yra geras ir šitaip save iškelti kitų akivaizdoje. Tai savęs girimas ir savęs reklamavimas. Kai tuo tarpu Dievas liepia mums būti nusižeminusiems, ir nemanyti apie save geriau už kitus. Raštai sako, saves pagyrimas tolygus nepagyrimui. Galų gale juk tai Dievas yra tas, kuris veikia mumyse ir daro visus tuos gerus darbus per mus! Tai paklauskime savęs, kodėl mes prisiimame Dievo garbę sau? Argi neturėtume ją atiduoti tam, kuriam ji ir priklauso, kaip tai darė ir Jėzus, atiduodamas garbę Tėvui? Taipogi gerai pamąstykime. Argi Dievas nedaro savo darbų mums nematant ir negirdint?? Tai kodėl mes norime būti matomi, kai padarome kažkam gerą? Argi neturėtume būti Dievo pasekėjais ir vaikščioti Jo takais? Kai pasninkaujame, vėl gi, trimitavimas apie tai kitiems, tiesiog nubraukia visą sunkiai įdirbtą dvasinio dirvožemio darbą ir sutepa mūsų auką Dievui. Eilinį kartą pasninko auka tampa suteršta noru pasirodyti kitiems, kokie esame pamaldūs ir geri. Tai troškimas garbės sau. Bet koks viso to tikslas, jeigu toks trimitavimas liūdina Dievo Dvasią? Jėzus labai aiškiai pasakė, kad tokie žmonės jau atsiėmė savo atlygį! (Mato 6:16). Šie Jėzaus mokymai byloja mums, apie butinybę pateikti savo aukas švarias Dievui. Kitoje vietoje, Jis kalbėjo: ''Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną''. (Mato 5:23-24). Taigi, mums būtina visada apsvarstyti ir įvertinti ar mūsų aukos Viešpačiui yra švarios. Gerai jas patikrinkime ar netemdo jų joks šešėlis, kad mūsų darbai nenueitų veltui. Kad mūsų aukos būtų priimtinos lyg gardus kvapas kylantis Dievui į dangų ir būtų įvertintos. Jėzus tikrai viską ištikrins ir niekas nepraslys pro jo akis. Todėl žiūrėkime, būkime budrūs ir akyli. Tas kas atidžiai tikrina savo darbus, tas iš tiesų gyvena dėl Dievo. Na, o jeigu pastebėjome, kad mūsų atnašaujamas aukas temdo negatyvumo dėmės, tai tik per nuoširdžią atgailą galima jas apvalyti, kad Viešpats jas priimtų ir, kad jos nebūtų atmestinos. Todėl pastovus gyvenimas atgailoje mums yra būtinas, nes mes labai dažnai daug ko nepamatome kai nusižengiame. Dažnai priešas įsliūkina nepastebimas ir tiesiog būna nelengva viską vienu metu suuosti ir sužiūrėti, nes mus pastoviai supa aplinkos veiksniai, kurie paliečia mus tiek tiesiogiai tiek netiesiogiai. Priešas juk visada ieško būdų kaip mus paveikti. Ir būtent todėl patartina kasdien atgailauti už visas mums nežinomas nuodėmes, kurias padarome patys to nesuprasdami, kad reikiamu metu, Dievas iškeltų jas į paviršių ir jas atskleistų, jog galėtume pasitaisyti. Štai koks Dievas yra maloningas, kai trokštame siekti šventumo ir Jo kelių! Garbinkime Jį tyromis savo aukomis, nes Jis to vertas! Te džiūgauja Jo širdis savais vaikais, už kuriuos sumokėjo labai brangią kainą. Šlovė ir garbė, tebūnie Jam per amžius! Dievo ramybės ir palaimos jums. /Jėzaus Šviesa/ 


 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt