Kasdieniai skaitiniai






Subtilus gundymas nusidėti - 2022.11.14

​​


Perskaityk: Luko 4, 1-13 „Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ (Pr 3, 4-5)   

​Nusidėti velnias visuomet gundo labai suktai ir subtiliai. Visų pirma, jis visuomet gundo mus tuo, kas gera. Tą puikiai iliustruoja pasakojimas apie Ievą. Iš kur atsirado gundytojas? Pasakyta, kad jį sukūrė Viešpats Dievas. Jis buvo Dievo kūrinys. Kuo gundytojas sugundė moterį? Vaisiumi. Ir tas vaisius buvo geras, nes buvo Dievo sukurtas. Kur vyko gundymas? Edeno sode. Gundymas nevyko kur nors pragaro prieigose. Net ir Rojuje esama pagundų. Kas buvo gundymo objektas, pagrindinis taikinys? Žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą – kilniausias, aukščiausias ir geriausias iš visų Dievo kūrinių. Pagunda visuomet ateina per ką nors gera ir vertinga. Aišku, žmogus gali būti pasidavęs Dievo valiai ir gebėti atsispirti net ir stipriausiai pagundai. Adomas ir Ieva buvo tokie, kokiems buvo skirta būti, ir ten, kur jiems buvo skirta būti, tačiau jie susidūrė su pagunda. Antra, šėtonas pasitelkia gudrybę ir klastą skatindamas asmeninę autonomiją, nors iš tikrųjų žmogus atsiduria jo valdžioje. Šėtonas niekad tiesiai šviesiai neprašo, kad būtume jo vergai ar tarnai. Žaltys Ievai nesakė: „Norėčiau būti tavo viešpats.“ Jis siekia ne nukreipti akis nuo Kristaus į blogį, o kad dėmesys nuo Kristaus nukryptų į save. Į Jo valią numojama ranka, pradeda viešpatauti savi interesai. Svarbiausia tampa tai, ko noriu AŠ. Tokia yra nuodėmės esmė. Trečia, velnias visuomet kalba taip: „Nieko čia baisaus. Nieko rimto. Visuomet suspėsi apgailestauti ir atsiprašyti.“ Tačiau įdomu tai, kad Ieva atsiduria už sodo ribų ir netenka labai daug. Nors ji ieško atleidimo ir jį randa, Rojaus taip ir nebeatgauna. Iškilus pagundai nesusiviliok gražia, gera išvaizda. Nesiek asmeninės autonomijos, nes iš tikrųjų šitaip pateksi tik į vergiją. Ir nemanyk, kad atleidimas pašalina nuodėmės pasekmes. Apsispręsk priklausyti Kristui ir niekam daugiau. Vykdyk tik Jo valią. Stovėk tik po Jo vėliava. Žygiuok tik su Juo, būk prie Jo visiškai prisirišęs. Nuostabu tai, kad įveikęs pagundą suduosi smūgį priešui, nes per tą patirtį priartėsi prie Jėzaus. Dievas panaudoja pagundas blogio karalystei nugalėti. Jis pergalingai perveda savo vaikus per pagundų lauką. Tėve, padėk man, kad mano dėmesys išliktų nukreiptas į Kristų.
​ 


Dievo artumas – etikos pagrindas - 2022.11,11

​​


Perskaityk: Izaijo 42, 5-9 „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų (t. y. pagonių kraštų) šviesa.“ (Iz 42, 6) 

​  Krikščioniškosios etikos pagrindas nėra šiaip bendri principai, universalūs moralės dėsniai, o veikiau asmeninis ryšys su visatos Kūrėju. Būtent iš to ryšio, iš tų santykių kyla susirūpinimas kitais bei nuostata, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal triasmenio Kūrėjo atvaizdą ir jau vien todėl yra vertas pagarbos. Gerai pamenu, kokį sukrėtimą patyriau, suvokęs, kad žodis teisumas Šv. Rašte nereiškia abstraktaus įstatymo laikymosi. Teisumas reiškia teisingo, tiesaus ir švaraus ryšio palaikymą. Žmonės sukurti palaikyti darnius ir tvarius santykius su Dievu ir kitais žmonėmis. Tokia yra teisumo esmė ir prasmė. Dievo charakteris suteikia mums gaires, kaip elgtis su kitais žmonėmis. Pagrindinės Jo savybės yra patikimumas, neišsenkanti ištikimoji meilė ir gerumas, nesvyruojantis teisumas. Kadangi Dievas yra teisingas, mylintis ir teisus, su kitais mes irgi turime elgtis teisingai, su meile ir teisiai. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Mes sukurti gerbti kitus žmones, kurie atspindi Dievą. Toks požiūris praktiškai griauna etikos reliatyvumo sampratą. Dievo artumas, Jo buvimas yra standartas, rodantis, kas teisinga, o kas ne. Mūsų etikos pagrindas – ne griežtos pasenusios taisyklės ar nuolat kaitaliojami punktai, derinami atitinkamai pagal mūsų poreikius. Pagrindas, kuriuo remdamiesi elgiamės su kitais žmonėmis ir pasauliu, turėtų būti triasmenis Dievas. Ar šiandien savo santykius tvarkome taip, kaip pridera? Ar gyvename taip, kaip mums skirta? Ar kitus žmones gerbiame kaip sukurtus pagal atvaizdą To, kuris yra tiesa, meilė ir teisumas? Tėve, padėk kituose žmonėse matyti Tavo atvaizdą. Padėk su žmonėmis elgtis su meile, teisingai ir teisiai. Amen.







Dievo jėga - 2022.09.30

​​


Perskaityk: 8 Psalmė „Kūdikių ir žindomųjų lūpomis Tu paskelbei apie savo jėgą savo priešams... (Ps 8, 3 - K. Burbulio vert.)   

​Šita psalmės eilutė tiesiog verčia iš koto. Tai viena revoliucingiausių eilučių visoje Biblijoje. Ji kalba apie kūdikius – mažus, bejėgius, nuo kitų priklausomus vaikelius, – ir tvirtina, kad būtent jų lūpomis Dievas skelbia apie savo jėgą. Čia labai ryškiai kontrastuoja jėga ir žindomas kūdikis. Tačiau psalmininkas sako, kad būtent iš lūpų kūdikių ir žindomųjų, kurie nė nesugeba paaiškinti savo poreikių, Dievas paskelbia apie savo jėgą priešams ir juos nutildo. Koks dramatiškas būdas apreikšti faktą, kad Dievo keliai – ne mūsų keliai, ir Jo karalystė – ne iš šio pasaulio. Joje visa veikia visai ne taip, kaip mes įsivaizduojame. Šiame tekste, kaip ir daugelyje kitų Biblijos eilučių, netiesiogiai duodama suprasti, kad kūnas nieko neduoda, iš jo maža naudos. Aukščiausia ir galutinė pergalė bus iškovota ne galybe ir ne jėga, kaip tai suvokia pasaulis. Bejėgis kūdikis pradėjo ardyti blogio karalystę. Jo bejėgiškume apsireiškė Dievo didybė. Tai, ką pasaulis laiko didybe ir galia, tikras tikintysis laiko trumpalaikiu pasirodymu. Vienintelis kitas biblinis vaizdinys, silpnumą vaizduojantis dar taikliau ir dramatiškiau nei bejėgis kūdikis, yra sulaužytas Žmogaus Sūnaus kūnas Jam mirštant ant kryžiaus. Paulius tą suprato rašydamas: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25). Leiskimės Dievo keičiami, tegul Jis pakeičia mūsų mąstyseną, kad pradėtume pastebėti jėgą ten, kur ją mato Dievas, o ne ten, kur nukreiptos pasaulio akys. Tėve, atverk mano akis tam, kad viską galėčiau matyti ir vertinti Tavo žvilgsniu.











Dievas atmena mane - 2022.09.29

​​


Perskaityk: 8 Psalmė „[...] kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 5)  

​Šv. Rašte daug kalbama apie tai, kad Dievas atmena žmones. Pirmiausia tas žodis pavartotas Pradžios knygos 8 sk., kur skaitome, kad Dievas atsiminė Nojų ir Jo šeimą ir pasiuntė vėją pūsti virš žemės, kad atslūgtų vandenys. Antrą ir trečią kartą tas žodis pavartotas Pradžios 9, 15-16. Čia Dievas duoda ženklą danguje – vaivorykštę debesyse – kuris užantspauduoja Jo pažadą daugiau niekada ateityje nebesunaikinti gyvybės vandeniu. Vėliau tą žodį aptinkame skaitydami Pradžios 19, 29. Kai Dievas jau rengiasi sunaikinti Sodomą ir Gomorą, Jis atsimena Abraomą ir išgelbėja Abraomo sūnėną Lotą ir visą jo šeimą. Dar Dievas atsimena Rachelę (Pr 30, 22) ir Oną (1 Sam 1, 19) jų nevaisingume ir dovanoja joms vaikų. Senojo Testamento kontekste tas žodis „at(si)minti“ reiškia malonę ir viltį. Dievas daug galvoja apie kiekvieną žmogų. Visi esame Jo širdyje. Net kai būname visiškai to neverti, Jis siekia ištiesti pagalbos ranką ir parodyti mums savo ištikimą meilę ir atperkančią malonę. Dievas atsiminė Nojų ir visa, kas gyva, Jis atsiminė Abraomo šeimą, atsiminė ilgesio apimtas moteris Rachelę ir Oną. Biblija byloja, kad Jis atsimins kiekvieną iš mūsų, kad ir kokioje situacijoje būtume atsidūrę. Dievas niekada neteisia žmogaus pirmiau neparodęs Jam savo rūpesčio ir meilės bei kelio į susitaikymą ir išlaisvinimą. Dievas nepamiršo tavęs, Jis atmena tave – tegul tai būna padrąsinimo ir džiaugsmo žodis tau šiandien. Dėkojau Tau, ištikimasis Tėve, kad atmeni mane ir niekada manęs nepamirši.
​ 





Mano šventė - 2022.09.28

​​


Perskaityk: Agėjo 1 - 2 „Tačiau dabar drąsos [...] drąsos, visi krašto žmonės, - tai VIEŠPATIES žodis. - Imkitės darbo! - Juk aš su jumis, - tai Galybių VIEŠPATIES žodis! [...] Nuo šiandien jus laiminsiu!“ (Ag 2, 4. 19)  

​Agėjas buvo pranašas, kurį Dievas siuntė pas Izraelio tautą tuoj po to, kai jie sugrįžo iš Babilono nelaisvės. Pranašo Agėjo vardas izraelitams buvo vilties simbolis, nes bylojo apie šventes, kurios buvo Senojo Testamento apibrėžto Dievo garbinimo centre. (Vardas „Agėjas“ hebrajų kalba reiškia „šventė“.) Triskart per metus izraelitai turėdavo rinktis Jeruzalėje ir tenai šventykloje pagarbinti Jahvę. Tremties laikotarpiu, kai šventykla buvo sugriauta, tas buvo visiškai neįmanoma. Tauta dėl to liūdėjo ir svajojo apie dieną, kai sugrįš į Jeruzalę ir pašlovins Dievą kaip senais gerais laikais. Ir štai tokia diena išaušta. Tauta sugrįžta į Jeruzalę, bet šventykla kol kas dar neatstatyta. Gyventojai labiau rūpinasi savo, o ne Dievo namais. Agėjo knygoje pranašo vardas ir jo skelbiama žinia visiškai sutampa. Tiek vardas, tiek žinia byloja apie viltį. Kad geriau suprastume, koks jausmas buvo apėmęs izraelitus, pamėginkime įsivaizduoti tokį dalyką: tarkime, kad Kristaus bažnyčiai per ištisas dvi kartas būtų uždrausta švęsti Kalėdas, Velykas, Sekmines. Ir štai išaušta diena, kai Dievas, norėdamas padrąsinti savo tautą, pakelia pamokslininką, vardu Kalėda Velykis Sekminis. Šitaip Dievas izraelitams norėjo pasakyti, kad jeigu jie gręšis į Jį ir Jį iškels aukščiau savų troškimų ir interesų, tai Jis ne tik atstatys šventyklą ir iš naujo įtvirtins senąsias šventes, bet ir atsiųs visų tautų išsvajotąjį ir ilgai lauktąjį – Tą, kuris bus Dievas tarp jų ir laimins juos. Argi ne nuostabu, kad Dievas niekada nenumoja į mus ranka? Galbūt šiandien jauti, kad tau labai praverstų vilties ir padrąsinimo žodis. Tegul tas keistas vardas – Agėjas – šiandien įkvepia tau vilties. Dievas mūsų gyvenime gali atstatyti ir atkurti viską, ką praradome per savo savivaliavimą ar kvailumą. Jis visai nenori palikti mūsų likimo valiai. Jis nori, kad visa, kas mūsų santykiuose su Juo praeityje buvo gera, būtų dar geresnės ateities pažadas. O mes turime pasikliauti ir paklusti. Jo valia mums yra gera! Dėkoju tau, Tėve, kad tu atstatai palūžusius ir suteiki naują viltį!
​ 





Ramybės šaltinis - 2022.09.27

​​


Perskaityk: Išėjimo 33, 12-17 „Bet net tame kalėjime VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis.“ (Pr 39, 20-21) 

​ Vienas įstabiausių pasakojimų pasaulio literatūros lobyne yra Juozapo istorija. Brolių parduotas į vergiją, paliktas vienui vienas, toli nuo namų ir visko, kas sava, vėliau viršininko žmonos gundytas, bet pagundai nepasidavęs ir už tai įmestas į kalėjimą. Juozapas – klasikinis pavyzdys žmogaus, kurio gyvenime bėdos po vieną nevaikšto. Nepaisydamas tokių aplinkybių jaunuolis apsisprendė nepasiduoti nevilčiai, kartėliui ir pagiežai. Jis neleido išvešėti neatlaidumui. Ir kokios buvo to pasekmės? Ogi Juozapas iškilo iki antro pagal svarbą Egipto valdžios posto ir netgi tapo išgelbėjimu tiems patiems broliams, kurie buvo jį pardavę. Kaip būtų galima paaiškinti tokį žmogaus gyvenimą? Šv. Raštas pateikia labai paprastą paaiškinimą – Viešpats buvo su juo (žr. Pr 39, 2. 3. 21. 23). Žvelgiant iš biblinės perspektyvos, to visiškai pakanka, norint paaiškinti tokį sudėtingą ir nepaprastą gyvenimą. Dievo artumas kiekvieną nesėkmę, kiekvieną neteisybę paverčia pakenčiama. Tiesą sakant, toks paaiškinimas tiesiogiai ar netiesiogiai pateikiamas ir apie kiekvieno Biblijoje minimų tikėjimo herojų gyvenimą. Su kokiais išbandymais ar nesėkmėmis tu susiduri šiandien? Jėzaus artumas gali atnešti laisvę net ir vergijoje, džiaugsmą sielvarte, ramybę pačiame audros įkarštyje. Dieve, būk visuomet su manimi, kaip buvai su Juozapu. Ir leisk nuolat prisiminti, jog Tu esi šalia.

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Mūsų širdyse įrašytas Įstatymas - 2022.09.26

​​


Perskaityk: Mato 5, 17 - 7, 29 „Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ (Jer 31, 33)   

​Dievo garbinimo šventykloje buvo tokia vieta, kuri vadinosi Šventų švenčiausioji. Joje stovėjo Sandoros skrynia, o toje skrynioje buvo saugomos akmeninės plokštės, kuriose buvo surašytas Įstatymas. Mane žavi tas faktas, kad Dievo Įstatymas saugomas pačioje švenčiausioje Jo artumo vietoje. Kai Dievas kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno ir davė izraelitams Įstatymą, Jis ne šiaip perdavė taisykles, kurių privalu laikytis, o šitaip apreiškė savo charakterį, būdą ir valią tautai. Dievas, kuriuo sekti turėjo Izraelis ir kuriuo sekti turėtume mes šiandien, yra Šventasis. Dievo Įstatymas atspindi Jo šventą būdą. Atėję į Jo Artumą neišvengiamai atsiduriame Jo šventumo akivaizdoje. Anksčiau manydavau, kad Įstatymas yra Senojo Testamento fenomenas. Tačiau vėliau nagrinėdamas pasakojimus apie Jėzų pamačiau, kad mūsų Viešpats su kuo nors kalbėdamas būtinai užsimindavo ir apie Įstatymą. Prie šulinio Jėzus moters pasiteiravo apie jos vyrą. Moteriai, nutvertai svetimaujant, Jis liepė eiti ir daugiau nebenusidėti. Zachiejus grąžino viską, ką buvo pavogęs. Esminis skirtumas Naujojo Testamento laikais yra Jėzaus Dvasia, kuri duota, kad įgalintų žmones laikytis Dievo Įstatymo. Šiandien Dievo Dvasia įstatymus užrašo žmonių širdyse. Ar leidai Šventajai Dvasiai įrašyti Dievo įsakymus tavo širdyje? Ar laikaisi jų? Tėve, atveriu Tau savo širdį, kad joje Tu įrašytum Kristaus įstatymą per Šventąją Dvasią.
​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Geriausias pradinukų mokytojas - 2022.09.23

​​


Perskaityk: Psalmė 24, 1-2 „Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą.“ (Ps 36, 10)  

​Dievas yra geriausias pradinukų mokytojas pasaulyje. Jis gali paimti bet ką iš savo kūrinijos ir panaudoti tą objektą kaip vaizdinę priemonę per pamoką, siekdamas pamokyti žmogų apie Kūrėją. Pasaulyje viskas taip suderinta su Dievo tikslais, kad atrodo, lyg viskas būtų sukurta tik Jam ir tik tam, kad per kūrinius Jis galėtų aiškiau mus pamokyti. Tačiau turime nepamiršti, kas Jis yra. Kodėl apskritai stebimės, kad pasaulis sukurtas taip, kad tobulai atspindėtų Jo charakterį, kad Jis gali panaudoti visus jo aspektus ir kad visi jie rodo į Jį? Visas šis pasaulis sukurtas tam, kad galėtume matyti Dievo realybę. Kodėl daugelis mūsų ją pražiopsome arba regime kaip pro aprūkusį stiklą, kai mus iš visų pusių supa Jo artumo simboliai? Čarlzas Veslis (Charles Wesley) sukūrė tokį himną, kuriame prisipažįsta: Ilgai įkalinta mano siela gulėjo Supančiota nuodėmių, gamtos nakty, Bet Tavoji akis tą pastebėjo Ir siuntė savo spindulį. Aš nubudau, kalėjimas skendo liepsnose. Tavo šviesoj nukrito pančiai. Aš pakilau ir nuėjau paskui Tave, Dėkoju, kad neleidai viešpatauti nakčiai.[2] „Gamtos naktis“ – kaip taikliai pasakyta! Mes tokie akli Dievo rodomoms pamokoms! Bet Jis kantriai laukia, kol pastebėsime. Jo atsakymas į mūsų bėdą yra tarsi tamsą perskrodžiantis liepsnojančios šviesos spindulys. Negaliu nesimelsti tokiais žodžiais: „Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, ką regiu. Siųsk man daugiau tų gyvybę teikiančių spindulių ir apreikšk man daugiau savųjų pamokų, kad aš dar aiškiau regėčiau.“




​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Gyvybės Dievas - 2022.09.22

​​


Perskaityk: 2 Korintiečiams 4, 7-18 „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. “ (Ps 23, 4)   

​Mūsų Dievas, gyvasis Dievas, yra gyvybės šaltinis, kviečiantis mus į savo artumą. O Jo artume negali atsilaikyti niekas – joks blogis, jokia grėsmė ar pavojus, net pati mirtis. Nieko tad nuostabaus, kad psalmininkas užtvirtina faktą, jog visuomet kliaunasi Dievu ir nieko nebijo, net kai tenka eiti per „mirties šešėlio slėnį“, kaip sakoma kituose šios Rašto vietos vertimuose. Gyvybės Dievas yra su juo. O kur yra Dievas, ten nėra ko bijoti. Turėdami tokį pagrindą, žmonės gali Juo visiškai ir besąlygiškai pasitikėti. Mums prieinami Naujojo Testamento turtai, todėl mes kartais pamirštame, kad Senojo Testamento rašytojai tokios privilegijos neturėjo. 23-ios psalmės autorius nebuvo nė girdėti girdėjęs apie Viešpatį Jėzų. Jis nebuvo skaitęs apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, tačiau psalmėje rusena tikėjimas, metantis iššūkį pačiai mirčiai. Kuo remdamasis autorius taip rašo? Ogi savo bendravimu su Dievu. Psalmininkas pažinojo Dievą ir atpažino Jį esant gyvenimo Viešpačiu. Jis priėjo prie išvados, kad toje bendrystėje slypi nesibaigiantis potencialas, tas ryšys amžinas: „[...] aš visados gyvensiu Viešpaties namuose“ (Ps 23, 6). Ar tavo tikėjimas pakankamai stiprus, kad galėtum atsilaikyti mirties akivaizdoje ir toliau tikėti? Mes, turintys visą apreiškimą, neturime kaip pateisinti silpno, svyruojančio tikėjimo.



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 


  Dovanos ar Davėjas? - 2022.09.21

​​


Perskaityk: Efeziečiams 1, 3-12 „Jie ateina pas tave, kaip ateina žmonės, jie sėdi prieš tave, kaip sėdi žmonės, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas jų lūpose, o jų širdys trokšta tik naudos.“ (Ez 33, 31)   

​Kartais susidaro įspūdis, kad krikščionių nedomina dovanos, kurias Jėzus trokšta jiems dovanoti. Kiekvieno mūsų galvoje jau sukasi mintis apie tai, ką norėtume gauti iš Dievo dovanų: fizinį išgydymą, klestintį verslą, laimingą šeimą ir panašiai. Žydai susidūrė su identiška problema: jie norėjo, kad Dievas dovanotų jiems politinę laisvę nuo Romos. Toji laisvė buvo pagrindinis siekinys, dėl kurio buvo daroma visa kita. Tautos lūkesčiai ir viltys sukosi tik aplink išsivadavimą. Jis padėtų įtvirtinti religinę laisvę, užtikrintų ekonominį saugumą ir lygybę. Žydai pasidavė senai kaip pasaulis pagundai: Dievo dovanų jie įsigeidė labiau nei Jo artumo. Dažnai ir mes labiau geidžiame Dievo dovanų nei Jo paties. Jei Viešpats patraukia dovanas, mes nusisukame nuo Davėjo. Šis bruožas būdingas XXI a. pasauliui, ypač Šiaurės Amerikai. Ar tavo širdyje dar yra tokių kertelių, kur Dievo dovanų trokšti labiau nei Jo paties? Ar žinai, ką reiškia savyje turėti Dievo gyvenimą? Ar suvoki, kad Jis pats yra dovana, vertingesnė už bet ką, ką Jis galėtų dovanoti? Jei turėsi visas Kristaus dovanas, bet prasilenksi su Kristumi, prasilenksi su gyvenimu. ​



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Kai žmogus pats sau tampa priešu
 - 2022.06.10

​​


Perskaityk: Romiečiams 8, 1-17 „O juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo.“ (Rom 8, 2)   

​Tikiu, kad Dievas kiekvienam nori suteikti švarią širdį, apvalytą nuo savos valios ir savų interesų, kurie priverčia mus klaidžioti steriliais tuštybės keliais. Šv. Raštas aiškiai byloja, kad Dvasia teikia gyvenimą, o kūnas neduoda naudos. Kas yra tas kūnas? Paprastai tariant, tai mano kelias kaip priešprieša Dievo keliui. Mūsų ego nori įsitvirtinti pačiame mūsų egzistencijos centre. Tačiau kai pats stoviu pačiame viduryje ir visas mano gyvenimas sukasi tik aplink mane, tai ir vaisius bus tik tuštybė, paikybė ir praradimai. Bet kai žmogaus gyvenimas sukasi aplink Dievo valią, Šventoji Dvasia tokiame gyvenime pradeda apreikšti savo buvimo ir dalyvavimo požymius. Dvasia gali iš pagrindų pakeisti žmogaus gyvenimą, paversdama jį švento Dievo šventykla. Toks gyvenimas bus vaisingas ir kupinas ištikimybės. Per Jį Dievas gali šviesti, apreikšdamas savo šlovę, ir liudyti apie save tai, ką nori, kad pasaulis pamatytų. Pasirodo, didžiausias priešas, kalbant apie gyvenimo vaisių, galiu būti aš, jei pasirenku savo kelią. Bet jei leisiu Kristui mane apvalyti ir nuskaistinti, jei visas atsiduosiu Jam, Dvasia galės formuoti mano gyvenimą pagal Dievo planą. Ar žinai, ką reiškia visiškai priklausyti Dievui? Jei bent kiek pasilaikai sau, kyla grėsmė netekti visko, ką Jis nori padaryti tavyje ir per tave. Dovanojęs mums švarią širdį, Kristus gali dovanoti ir ištikimybę bei vaisingumą, kurio ilgimės. Kristau, apvalyk mane ir nuskaistink. Šventoji Dvasia - formuok mane pagal savo planą. Tėve, keisk mane, kad neščiau gerą vaisių į Tavo karalystę. Amen.

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Pasilikti Jame - 2022.09.19

​​


Perskaityk: Apaštalų darbų 9, 1-30 „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios.“ (Apd 9, 17)  

​Iš tikrųjų praregime ir aiškiai save matyti pradedame tik tada, kai pamatome Kristų tokį, koks Jis yra. Vos išvydę Jo didybę, nauju žvilgsniu ir su nauju aiškumu pamatome ir savo neadekvatumą. Iš tikrųjų savęs nematau tol, kol nesusiduriu akis į akį su Dievu. Kol dairausi į kitus žmones, galiu toliau save apgaudinėti. Minioje visuomet atsiras esantis už mane blogesnėje padėtyje, kuriam prasčiau sekasi. Lygindamasis su tuo žmogumi atrodau visai padoriai. Kita vertus, visuomet atsiras tų, kuriems sekasi geriau negu man. Tuomet mane ištinka nesaugumo priepuolis. Taigi atsiduriu tarsi ant supimosi lentos, kur ant vieno galo padėtas mano pasitikėjimas savimi, kylantis iš kitų menkinimo, o ant kito galo – nesaugumas, kylantis iš geidžiančios širdies. Būtina pasakyti, kad kiti žmonės nėra patikimas standartas. Leisdamasis aplinkiniams kontroliuoti tai, kaip įsivaizduoju save, elgiuosi nerealistiškai. Tik atėjęs į Dievo artumą ir leidęs Jam iš regėjimo lauko viską pašalinti ir pasilikti tik Jam, regiu Jo grožį ir savo sugedimą, Jo skaistumą ir savo nešvarą, Jo didybę ir savo nereikšmingumą, Jo gerumą ir savo savanaudiškumą. Štai kodėl gali būti nejauku atsidurti Dievo artume – aš pradedu matyti, koks iš tikrųjų esu. O tai mums visiems nemalonu. Tačiau tuomet pradedu matyti, ką galėčiau nuveikti savo gyvenimą pavedęs Jam. Man gali persiduoti dalelė Jo grožio, Jo tyrumas gali tapti mano tyrumu. Jis netgi gali paimti mano savanaudiškumą ir perkelti mane iš nereikšmingumo, kylančio iš į save susitelkusios širdies, ir pastatyti pačiame nepaprastai svarbių ir reikšmingų dalykų viduryje. Ar esi Dievo artume? Ar pasilieji Jame? Ar matai, kas esi ir koks gali tapti? Jei ne, visą gyvenimą būsi vėtomas ir mėtomas nuo netikro pasitikėjimo prie žiauraus nesaugumo jausmo. Būsi kaip vėjo blaškomas lapelis. Tėve, dėkoju, kad esi absoliutus ir nekintantis standartas visiems žmonėms. Dėkoju, kad Tavo artume pamatau savo netyrumą ir nuodėmę. Pavedu savo širdį Tau - apvalyk ją nuo nuodėmės. Tegul Tavo tyrumas persmelkia mane ir tampa mano tyrumu. Amen.


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Skaistumas ir prabudimas - 2022.09.16

​​


Perskaityk: Mato 5, 27-32 „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‚Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, kur gyvenote, ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte, į kurį jus vedu. Jūs negyvensite pagal jų įstatus.“ (Kunigų 18, 2-3)   

​Tarp mūsų fizinio skaistumo ir dvasinių santykių egzistuoja tamprus ir reikšmingas ryšys. Biblijoje gana aiškiai sakoma, kad Dievo tikslai žmogui susiję su jo lytiškumu. Savo tikslus žmonijos istorijoje, visuomenėje ir atskirų žmonių gyvenime Dievas pasiekti galės tik tuo atveju, jeigu Jo sekėjai prideramai pasitelks savo lytiškumą – taip, kaip Jis sukūrė ir numatė. Bažnyčios istorijoje pastebėjau įdomų dalyką: Šventoji Dvasia ypatingą palankumą jaučia žmonėms, kurie atsargūs seksualiniu aspektu. Vargu, ar kur nors pamatysite, kad Šventoji Dvasia išsilietų ir veiktų tarp žmonių, kurių požiūris į lytiškumą per daug laisvas. Dėl kažkokios priežasties skaistumas ir prabudimas yra neatsiejamai sujungti. Atrodo, kad Dievas taip itin jautriai saugo savo kūriniją. Galbūt žmogaus lytiškumas Dievui svarbus dėl to, kad tai simbolis tų intymių, gilių ryšių, kuriuos Viešpats nori palaikyti su kiekvienu žmogumi? Veiksmingiausiai Dievas naudoja tuos, kurie atsidavę šventumui ir skaistumui. Ypatingos Dievo palaimos susilaukia grupės, propaguojančios šventą ir skaistų gyvenimo būdą. Mūsų laikais, kai toks šventas elgesys jau laikomas vos ne anomalija, turime apsispręsti gyventi pagal Dievo, o ne pagal pasaulio standartus. Kad ir kokioje padėtyje šiandien esi – susituokęs ar viengungis, jaunas ar senas – ar tavo širdies mintys, fantazijos ir veiksmai yra tokie tyri ir skaistūs, kokius nori matyti Jėzus? Jei tavyje esama netyrumo, žinok, kad kyla dvasinės impotencijos grėsmė.


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Pasiųstieji - 2022.09.15

​​


Perskaityk: Hebrajams 11, 13-16 „Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. “ (Jn 17, 18)   

​Didžioji bažnyčios dalis nebe taip karštai evangelizuoja ir per mažai dėmesio skiria misijai, nors pasaulyje dar yra milijardai, o mūsų šalyje milijonai gyventojų, kurie vis dar nepažįsta Kristaus. Dievas turbūt stebisi, kaip galime ramiai tvarkyti savo kasdienius reikalus, lyg nebūtume Jo pasiųsti. Tačiau Tas, paskui kurį tvirtiname seką, savo kūne nešioja visiško atsidavimo ženklus, bylojančius apie norą pasiaukoti dėl vieno vienintelio tikslo – kad būtų atpirktas Tėvui priklausantis pasaulis. Jėzus Kristus mums sako: „Kaip Tėvas siuntė mane, taip aš siunčiu jus“ (Jn 20, 21). Taigi mes tikrai esame pasiųstieji, tik arba esame apie tai nieko negirdėję, arba apsisprendę nuo to išsisukti. Jei suprastume savo misiją, pasaulis šiandien būtų kitoks. Ar gali nubrėžti liniją tarp savo, kaip krikščionio, padėties ir to troškimo, kurį Kristus įžiebė, pasiųsdamas krikščionis šio to nuveikti? Mūsų padėtis ir liudijimas galiausiai bus įvertinti atitinkamai pagal tai, ką nuveikti Dievas mus siuntė. Mums prieš akis esanti užduotis – neįmanoma, todėl bauginanti, nebent savo gyvenimą visiškai patikėtume Jam ir leistumėmės pripildomi Dvasia To, kuris mus pašaukė. Kartais galime pasigirti puikia padėtimi ir gerbiama reputacija kaip krikščionys, bet visiškai nesileisti Kristaus, kurio vardą nešiojame, naudojami. Atitinkamai pagal tai ir būsime teisiami.




​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 


Štai aš siunčiu jus... - 2022.09.14

​​


Perskaityk: Filipiečiams 2, 12-18 „O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.““ (Jn 20, 21)   

​Gerasis Ganytojas liepia savo avims sekti paskui Jį. O sekti paskui Kristų būtina visa savo širdimi, visu gyvenimu. Jėzus sako, kad taip turi būti. Jis turi būti žmogaus gyvenimo Vedlys ir Valdytojas. Todėl mums būtina turėti šventas širdis. Natūraliai žmogus trokšta pats valdyti ir tvarkyti savo gyvenimą. Mes nenoriai paleidžiame vadžias iš rankų. Nenoriai jas perleidžiame kitam, nes baiminamės netikėtų reikalavimų ar kokių nemalonumų. Tačiau neperleidę savo gyvenimo vadžių Kristui, nesijausime saugūs. Kad Jėzus visiškai perimtų mūsų gyvenimą, pirmiau turime visiškai išsižadėti savęs. Jeigu Jėzui bus leista mus naudoti taip, kaip Jis to nori, mūsų gyvenime vyks stebuklai. Taip, kaip Jis sulaužė penkis kepaliukus ir dvi žuveles ir pamaitino didžiausią minią, taip ir mūsų gyvenime bus matyti vaisiai. Mes gyvensime kaip Jėzus, kuris už savo avis gyvybę guldė. Kiekvieno žmogaus gyvenime išaušta tokia diena, kai jis išgirsta Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!“ Ar tavo gyvenime jau buvo tokia akimirka? Ar tu pasiryžęs būti gyva auka? Leiskis Kristaus naudojamas, išpilamas, išliejamas taip, kaip Jis to nori. Leiskis Kristaus atiduodamas tiems, kam Jis nori tave duoti. Paleisk savo gyvenimo vadžias iš rankų. Leisk jas perimti Jam. Mus supa platus pasaulis. Jėzus parodė, kaip galėtume jį laimėti. Tėvas Jį siuntė guldyti gyvybės. O dabar Jis siunčia tave.



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Vedami Kryžiaus link - 2022.09.13

​​

Perskaityk: Jono 19, 17-30 „[...] atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.“ (Jn 20, 19-20)   

​Ar kada nors Jėzaus ištartus žodžius „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21) susiejote su Kryžiumi? Petras ir kiti mokiniai nenorėjo nieko girdėti apie Kryžių. Apie jį girdėti nenori ir mūsų dienų bažnyčia, ypač žinios apie asmeninį kryžių. Po prisikėlimo Kristus atėjo parodyti savo žaizdų ir randų. Man įdomu, ar Paskutinio teismo dieną iš mūsų bus pareikalauta parodyti savo randus? Dievui nerūpės mūsų trofėjai ir pergalės. Jam rūpės pamatyti žaizdas ir randus, atsiradusius dėl Jo. Tai saitai, kurie mus sies su Juo. Natūraliai mes esame linkę elgtis kaip ir pirmieji mokiniai – nenorime kalbėti apie Kryžių ar jo suprasti. Kur kas mieliau kalbame apie savo poziciją ir galią. Galbūt Teismo dieną, kai Dievas paprašys parodyti mūšio žaizdas, mums teks raudonuoti iš gėdos. Jėzus aiškiai sako: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ O kur Jis mus siunčia? Prie Kryžiaus. Esame visai kaip ir pirmieji mokiniai. Nei jie, nei mes nesuprantame, kad vienintelis būdas atpirkti pasaulį – pasiaukojimas. Tą gražiai savo eilėraštyje „Nė vieno rando?“ aprašo Emi Karmaikl (Amy Carmichael): Ar teisingai išgirdau, kad neturi nė vieno rando? Slepiamo ant pėdos, delno ar šone nieks neranda? O juk buvai kaip didvyris tu apdainuotas, Žvaigždėm ir ordinais apdovanotas. Nejau tikrai nė vieno rando neturi? Tai kaip buvai tu mūšy vainikuotas? [1]


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės - 2022.09.12

​​


Perskaityk: Jokūbo 2, 14-16 „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mt 6, 33)   

​Jei iš tikrųjų netiki, kad Dievas yra tave palaikantis ir aprūpinantis Kūrėjas ir Viešpats, tau bus sunku juo kliautis, kai ant plauko pakibs tavo komfortas, šeima, o gal net ir gyvybė. Ko gero, iš tikrųjų tuo patikime tik tada, kai smarkiai rizikuojame ir matome, kaip Dievas veikia mūsų naudai. Tikėjimas minkštai įsitaisius krėsle be menkiausios rizikos ar pavojų, nerodant pažeidžiamumo, yra visiškai nebiblinis. Biblinis tikėjimas pasimato tada, kai žengiame rizikingą žingsnį ir suvokiame, kad be dieviškos pagalbos mums galas. Dr. E. A. Symandsas (E. A. Seamands) tarnavo misionieriumi Indijoje. Vieną dieną pas jį atėjo indas parduotuvės savininkas, kuris neseniai buvo tapęs krikščioniu, ir pareiškė norą krikštytis. Į tai dr. Symandsas atsakė: „Puiku, turgaus dieną pakrikštysime tave baseine priešais tavo parduotuvę.“ Indas išsigando: „Jei taip darysite, visi aplinkiniai kaimai sužinos, kad tapau krikščioniu. Kas bus mano verslui?“ „Tu juk nenori nuslėpti fakto, kad esi krikščionis? Geriausia apie tai iškart visiems paskelbti, patikėk. Būna ne taip skausminga.“ Visas drebėdamas iš baimės indas sutartą dieną buvo pakrikštytas priešais savo parduotuvę. Žengti rizikingą žingsnį apsispręsi tik suvokdamas ir tikėdamas, kad Dievas yra tave palaikantis Kūrėjas ir Viešpats. Ar gali ištarti: „Man nesvarbu, pasirūpinsi manimi ar ne – aš padarysiu, kaip prašai“?



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Juokingi instrumentai - 2022.09.09

​​


Perskaityk: Apaštalų darbų 2 - 3 „Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!““ (Apd 3, 6)   

​Ar kada nors esi mėginęs dėl Kristaus savo jėgomis nuveikti ką nors didvyriško? Ar tau yra buvę kaip Petrui, kuris, mėgindamas apsaugoti Jėzų, Jo sulaikymo naktį nukirto kunigo tarnui ausį? Ar bent įsivaizduoji, kaip kvailai Petras vėliau jautėsi dėl anos nakties įvykių? Ar kada nors jauteisi pažemintas dėl noro padėti Dievui? Nepamiršk, kad tas pats vyrukas, Petras, kuris savo jėgomis taip plėšėsi ir apsikvailino, vėliau tapo bene pagrindiniu Apaštalų darbų knygos herojumi. Argi ne graži mintis? Gyvendami kūniškai ir darydami kūno darbus atrodome tokie pat juokingi kaip ir Petras tą naktį. Bet jei uoliai sekame paskui Kristų, Jis atves mus prie mūsų Sekminių, kai nusileidusi Jėzaus Dvasia apvalys ir pripildys Jo savybių ir jėgos. Tada Tėvas galės paimti tuos iš pažiūros juokingus instrumentus ir paversti juos savo šlovės instrumentais Evangelijai skleisti. Kas būtų nutikę, jei Petras po ano pažeminimo būtų nuleidęs rankas ir viską metęs? Žmonijos istorija būtų buvusi visai kitokia, daug skurdesnė, o kantrus Jėzaus darbas Petro gyvenime būtų nuėjęs perniek. Gal ir tu savo gyvenime pastebi, kad kurioje nors srityje išsijuosęs darbuojiesi kūno pastangomis? Jei taip, prašyk Jėzaus Sekminių. Melsk Jo Dvasios. Nepasiduok, kol Dvasia pripildys tave sklidinai. Ji visuomet ateina pas tuos, kurie prašo.





​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Aplankymai po prisikėlimo - 2022.09.08

​​


Perskaityk: Jono 20 - 21 „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai. Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 20, 16; 22, 14)   

​Kartais pagalvoju, kad būčiau norėjęs planuoti Jėzaus vizitus po prisikėlimo. Nors, kita vertus, bijau, kad būčiau visiškai prašovęs pro šalį ir nuveikęs ne tai, ko pageidavo Tėvas. Pirmiausia prisikėlusį Jėzų būčiau nusiuntęs pas Poncijų Pilotą. (Bent įsivaizduojate, kaip iš siaubo ir nuostabos būtų nukaręs jo žandikaulis?) Dar smagiau būtų nusiųsti Jėzų pas Kajafą ir Erodą ir stebėti, kaip iš pykčio ar šoko išrausta jų veidai. Tačiau Jėzus dėl kažkokios priežasties į tuos vyrus nekreipė jokio dėmesio – lyg jie būtų nereikšmingi ir nesvarbūs. Ateitis nepriklauso nuo pasaulio valdžios sistemų. Užuot ėjęs pas juos, Jėzus pasirodė Marijai Magdalietei, o vėliau ir savo mokiniams. Jis ėjo pas tuos, kurie Jį mylėjo. Jėzus visiškai nesuko galvos ir nesirūpino įtikti tuometinės visuomenės lyderiams. Jis jau žinojo, kurie žmonės per kitus du tūkstančius metų padarys didžiausią įtaką pasauliui – tai Marija Magdalietė, Petras, Jonas ir kiti mokiniai (tie, kurie buvo su Juo). Beje, įtakingais žmonėmis jie tapo ne dėl savo didelio atsidavimo Jėzui, o dėl Jo artumo ir dalyvavimo jų gyvenime. Ateitis visai ne ten, kur tikisi pasaulis. Jei nori, kad tavo gyvenimas būtų bent šio to vertas, išeitis yra tik viena: pakviesk Kristaus artumą į savo gyvenimą. Atėjęs Jis atneš išgelbėjimą iš nuodėmės, išlaisvinimą iš savanaudiškumo tironijos, laisvę nuo susitepimo, sterilumo ir puikybės. Jis gali nuvesti mus ten, kur buvo ir Marija Magdalietė – į vietą, kur Jėzus yra vienintelis mūsų lobis. ​

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Dvasios liudijimas - 2022.09.07

​​


Perskaityk: Jono 16, 7-11 „Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia.“ (Hbr 10, 15) 

​ Kartą man teko liudyti vyrukui, sėdėjusiam šalia lėktuve. Kelionės pabaigoje jis pažvelgė į mane ir paklausė: „Kaip manai, ar šis mūsų pokalbis – atsitiktinis?“ Nusijuokiau. „Ne, nemanau, kad pokalbis atsitiktinis, nes manęs šitame lėktuve nė neturėjo būti.“ Jis irgi nusijuokė ir tarė: „Keista, nes manęs čia irgi neturėjo būti. Kai pirkau bilietą, man sakė, kad iki Meksiko nuskrisiu be jokių persėdimų. Bet atvykęs sužinojau, kad bus du persėdimai – vienas Hjustone, kitas San Antonijuje. Iš pradžių kaip reikiant supykau, bet ir aš netikiu, kad mūsų pokalbis galėtų būti tik sutapimas.“ Tą akimirką, kai lėktuvo ratai palietė nusileidimo taką, mane pradėjo graužti sąžinė. Nenorėjau paleisti to vyruko, kai „dirva“ buvo taip puikiai „supurenta“. Dar kiek ir būčiau galėjęs jam išsamiai papasakoti apie Viešpatį Jėzų. Tačiau balsas mano viduje pasakė: „Man puikiai sekasi darbuotis jo širdyje ir be tavęs.“ Dėkingas atsidusau ir tariau: „Taip, matau.“ Nuėjau savo keliais, mintyse melsdamasis už tą vyruką ir dėkingas, kad palikau jį rankose To, kurio neregime. Šventoji Dvasia būna iš anksto paruošusi žmones, kuriems liudijame. Ji pasitelkia mūsų liudijimą net praėjus kuriam laikui po pokalbio. Kristus liudija apie save kiekvienam žmogui kalbėdamas į širdį. Žmonės Kristų atranda ne dėl tavęs ar manęs, o tik Jėzaus Dvasios dėka. ​


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Imkite Šventąją Dvasią - 2022.09.06

​​


Perskaityk: Joelio 2, 28-32 „Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.““ (Jn 20, 22)  

​Jėzaus prisikėlimo dienos vakarą visi mokiniai buvo susirinkę aukštutiniame kambaryje. Ūmai tarp jų pasirodo Jėzus. Ir tada, per pirmąjį susitikimą po prisikėlimo, įvyksta vienas reikšmingiausių pokalbių tarp prisikėlusio Jėzaus ir Jo sekėjų. Pirmiausia Jėzus pasisveikina su mokiniais ir parodo jiems savo prikeltą kūną, kuriame matyti ir Jo kančios ženklai. Tada Jis duoda paliepimą bažnyčiai, suteikdamas tą pačią valdžią, kokią Tėvas yra skyręs Jam. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ (Jn 20, 21). Apie siuntimą Jėzus kalbėjo ir anksčiau, kai pasakojo apie savo misiją. Dabar Jam metas grįžti pas Tėvą, o toliau jau mokiniai bus siųstieji. Savo darbą Jis patiki jiems. O pabaigoje labai paprastai taria: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Apaštalas Jonas čia tikriausiai prisimena, kaip Jėzus buvo Jono Krikštytojo pakrikštytas. Kai Jėzus išbrido iš vandens atlikti atpirkimo darbo, ant Jo nusileido Dvasia. Patepimas pažymėjo Jį Mesiju. Vėliau trejus metus Dvasia Kristaus tarnystėje buvo aktyviai veikianti jėga. Čia Jėzus savo misijos atbaigti jau siunčia savo bičiulius. Jeigu jie užsimos vykdyti Jo darbą, jiems reikės ir Jo Dvasios. Todėl Jėzus ir sako, kad jie, kaip ir Jis, turi priimti Dvasią. Vedama paralelė su mūsų gyvenimu ir tarnyste čia labai aiški.


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Komunijos realumas - 2022.09.05

​​


Perskaityk: Mato 26, 26-30 „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“ (Mt 26, 26) 

​ Gana dažnai kremtuosi, kad dėl komunijos (Viešpaties vakarienės) simbolių mes galvą sukame kur kas labiau nei dėl jos tikrumo. Visi gana mielai priima simbolius, bet paraginti dalyvauti realybėje, širdyje veikiai pasiduoda dvejonėms ir panikai. Kai kurie su džiaugsmu ima paplotėlį ir gurkšteli iš taurės, bet per greitai atsitraukia taip ir nepriėmę Kristaus gyvybės, kuri duodama dovanai. Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Evangeliją Dievo sukurtame pasaulyje galima paskelbti tik per Jo kūną. Nepamirškite, kad Kristaus kūnas buvo sulaužytas, kad aš ir tu būtume išgelbėti. Mes irgi būsime „laužomi“, kad geroji naujiena pasiektų kitus. Mums yra tekusi privilegija vardan kitų dalyvauti Kristaus kentėjimuose. Net ir pats Dievas negalėjo apeiti kančios, nes vienintelė gelbstinti jėga šiame pasaulyje yra gyvybės guldymas su meile atsiduodant tam, kas yra daugiau ir aukščiau už mus. Jėzus per mirtį pasidavė Tėvui. Šiandien man ir tau Jis siūlo savo gyvenimą. Mes galime gyventi kaip Viešpats Jėzus, jei tik noriai nuleidžiame barjerus, apsaugančius mus nuo skausmo. Turime leisti Kristaus gyvybei užvaldyti ir apimti mus, kad galėtume būti Kristaus, o ne savų interesų šventykla. Dalyvaudami komunijoje (Viešpaties vakarienėje), privalome pripažinti, kad savo veiksmais priimame Kristaus auką, ir tarti Tėvui: „Laužyk mane, kaip tik nori. Naudok, kaip naudojai Jėzų.“ Jei leisimės Dievo sulaužomi, naudojami ir užvaldomi, palaikysime bendrystę su Kristumi, ir mūsų gyvenimas duos gausių vaisių.



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Pašventintos širdies bruožas - 2022.09.02

​​


Perskaityk: Izaijo 53 „Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.“ (Iz 53, 12)   

​Mano giliu įsitikinimu, vienas iš pašventintos širdies bruožų yra tas, kad kito išganymas (išgelbėjimas) jai rūpi labiau nei sava gerovė. Ir svarbu ne tiek sakomi žodžiai ar atliekami darbai, kiek širdies nusiteikimas. Ar giliai savo dvasioje tu pasirinkai eiti Kryžiaus keliu ten, kur rūpi nueiti Jėzui? Ar esi pasiryžęs visko atsisakyti vardan kitų atpirkimo? Ką veiki, kai norisi pramogauti? Kaip praleidi savo laisvalaikį? O gal mintys nuolatos sukasi apie pasaulio gerovę? Jei svaigsti iš laimės nusišypsojus sėkmei arba paniursti ištikus bėdai ir meti iš galvos kitus, vadinasi, tapai sterilus. Tu pasitraukei nuo Kristaus Dvasios. Raktas į žmogaus širdį aptinkamas kitame žmoguje. Dvasine prasme tu esi atsakingas už kitą žmogų ar žmones, o tavo klusnumas Viešpačiui Jėzui įgalins tuos žmones paklusti. Jei nori, kad tavo artimas pažintų Kristų, leisk Kristui veikti savo paties gyvenime, kad iš tavo švarios širdies Jis galėtų patraukti tą artimą prie savęs. Netikiu, kad žmogaus išganymas (išgelbėjimas) prasideda jame pačiame. Jis prasideda Tėvo širdyje ir tęsiasi per širdis visų tų, kurie myli Viešpatį Jėzų. Tėvui mes rūpėjome labiau nei Jis pats, todėl Jis atidavė geriausia, ką turėjo. Sūnui mes rūpėjome labiau nei Jis pats, todėl Jis mirė, kad būtume atpirkti. Kai mes kitų žiūrime labiau nei savęs, Šventoji Dvasia gali laisvai veikti ir laimėti Kristui visą pasaulį.



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 



Tegul neišsigąsta jūsų širdys! - 2022.09.01

​​


Perskaityk: Ezechielio 36, 24-29 „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi! Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ (Jn 13, 38 - 14, 1)   

​Jono 13, 38 ir Jono 14, 1 bent jau man kelia didelę nuostabą. Ar kada bandėte jas sujungti? Padalijimas į skyrius čia kiek pakiša koją ir kliudo apčiuopti svarbų tiesos perliuką. Anksčiau nė nepagalvodavau, kad iškart po eilutės, pabrėžiančios Petro nesėkmę ir nuodėmę, seks giliausios paguodos žodžiai. Jėzus matė Petro širdies troškimą. Jis žinojo, kad Petras nenori Jo išsižadėti, kad svajoja būti didvyriu ir mirti už Mesiją. Tačiau Jėzus pripažino, kad nors Petras labai norėjo daryti tai, kas teisinga, jis to nepajėgs. Ir kaip Jėzus reagavo į jo susikirtimą? Ogi paguoda! Jėzus ketino atsiųsti Petrui Dvasią, kuri įgalintų jį daryti tai, ko trokšta, likti ištikimam. Šventoji Dvasia vėliau Petrą padarė tokiu žmogumi, kokiu jis svajojo tapti. Net visa pasaulio drąsa ir didvyriškumo dvasia nė iš tolo neprilygsta Dievo Dvasios veikimui žmogaus gyvenime. Jėzus pažįsta tavo širdį ir įvertina norą priimti Dvasią. Jis mato ir tavo susikirtimus bei klaidas. Jis žino, ar tu trokšti ir alksti Jo. Kai mato, kad trokšti Jo, sako: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikėkite mane. Aš išlaisvinsiu jus, kad sektumėte paskui mane visa savo širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Aš išlaisvinsiu jus būti ištikimais.“ Tikras yra Dievo pažadas, užrašytas Ezechielio knygoje: „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (36, 27). Tai ne įsakymai, kurių reikia laikytis, o veikiau pažadai, kuriuos tesėsime būdami pilni Šventosios Dvasios. ​
​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Laisvė numirti - 2022.08.31

​​


Perskaityk: Apaštalų darbų 6, 8 - 7, 60 „Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.“ (Apd 7, 59-60)  

​Josefas Tsonas (Josepf Tson), vienas Rumunijos tikėjimo didvyrių komunistinio režimo metais, kartą papasakojo man, kaip jam teko stoti prieš slaptąją policiją. Vyriškis pasakojo, kaip jis buvo tardomas. Pareigūnai visaip mėgino jį įbauginti ir palaužti. Po vienos itin žiaurios kvotos Josefas krito kniūbsčias prieš Dievą ir, apimtas visiškos nevilties, sušuko: „Dieve, jie mane pribaigs. Daugiau nebegaliu to pakelti.“ Paskui Josefas tarė: „Man atrodo, kad kaip tik tada išgirdau Dievo balsą sakant: „Josefai, kelkis. Kas yra slaptoji policija lyginant su sėdinčiu visatos soste?““ Josefas pakilo ir grįžo į tardymo izoliatorių su nauja baime, tik šįkart jau bijojo ne savo kankintojų. Jį buvo apėmusi šventa, pagarbi Dievo baimė. Vieną dieną vyriausias tardytojas jam tarė: „Josefai, koks tu kvailas. Visai nepasimokai. Ko gero, mums neliks nieko kito, kaip tik tave nužudyti.“ Į tai Josepfas atsakė: „Suprantu, gerbiamasis. Toks yra galingiausias ir didžiausias jūsų ginklas. Kai niekas kitas neveikia, jūs galite mane nužudyti. Bet, gerbiamasis, kai pasitelksite galingiausią savo ginklą, tada ir aš galėsiu pasitelkti saviškį.“ „O koks tas tavo ginklas?“ – pašaipiai paklausė tardytojas. „Matot, jūsų ginklas – kėsinimasis nužudyti, o maniškis – mirti. Kai mirsiu, man bus tik geriau ir daugiau naudos, nes kiekvienas mano pasakytas pamokslas bus apšlakstytas mano krauju.“ Kaip atsidurti tokioje absoliučios laisvės būsenoje, kai Jėzus gali daryti su tavimi ką panorėjęs? Pripažink, kad Tas, kuris laiko tave savo rankoje, yra didesnis už bet kokią jėgą pasaulyje. Kai Jis tau yra užvis svarbiausias – brangesnis net už patį gyvenimą – tuomet esi laisvas. ​

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Izmaelis ir Izaokas - 2022.08.30

​​


Perskaityk: Pradžios knyga 17, 15-22 „Štai kodėl, broliai, mes esame ne vergės vaikai, bet laisvosios.“ (Gal 4, 31)   

​Ar kada nors susimąstėte, kad Abraomas visų Dievo pažadų ištesėjimų sulaukė per savo sūnų Izmaelį? Pažadai apie palikuonis, tautas ir kraštą išsipildė per Izmaelio vaikus. Izmaelis sulaukė dvylikos sūnų, kiekvienas jų buvo princas ir ilgainiui tapo atskira tauta. Izaokas pasauliui davė tik vieną dalyką, kurio negalėjo duoti Izmaelis, – Kristų. Jėzus, pasaulio Atpirkėjas, yra Izaoko palikuonis. Kuo skyrėsi tie du Abraomo vaikai? Izmaelis simbolizuoja visus žmogaus darbus, kuriuos jis gali nuveikti savo jėgomis. Darbai lyg ir našūs, produktyvumo daug, tačiau išgelbėjimo juose nėra. Galiausiai tampa akivaizdu, kad per žmogiškas pastangas ateina tik smurtas ir sunaikinimas. O štai Izaokas rodo Dievo veikimą žmogaus gyvenime. Pasaulio viltis išsipildo, kai savo gyvenime leidžiame veikti Dievui. Izmaelis savo charakterį formavo pats, individualiai, tuo tarpu Izaokas žmogaus širdies terpėje leido Dievui įdiegti Jo charakterį. Patys mėgindami prasiskinti kelią liksime amžinai bevaisiai. Ar netyčia nenuslydome nuo aukštumos, kur Kristus formuoja mumyse savo charakterį, į pelkėtas žemumas, kur savo charakterį mėginame ištobulinti patys? Jei Kristus veikia mano gyvenime, mano akys išliks nukreiptos į Jį, aš liksiu Jam atviras. Jei aš pats dėsiu visas pastangas, visas dėmesys bus sutelktas tik į mane, o tai visuomet labai destruktyvu. Ar tavo gyvenimas yra proga tau pačiam ar proga veikti Dievui? Atsakyme bus matyti skirtumas tarp šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, Dievo ir tavęs. ​

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Jo liudijimas apie save - 2022.08.29

​​


Perskaityk: Jono 18, 1-14 „Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.“ (Lk 22, 51)   

​Vyriausiojo kunigo Kajafo tarnas Malkus buvo paskutinis Tėvo meilės laiškas Kajafui. Malkus buvo tas tarnas, kuriam Petras nukirto ausį, kai būrys atėjo sulaikyti Jėzaus. Iš didelio savo gailestingumo Jėzus išgydė Malkui ausį, ir Malkaus liudijimas Kajafui apie tą nutikimą buvo paskutinis vyriausiam kunigui suteiktas šansas atgailauti. Tai buvo paskutinis Dievo jam skirtas liudijimas: Kajafo rūmuose atsirado žmogus, paliestas mylinčios Jėzaus rankos. Koks didis Dievo gailestingumas! Bet žūstantis žmogus nepaiso nei savęs, nei Dievo ženklų aplinkui. Esu tikras, kad Kajafas paskui dar ilgai po to išgydymo incidento Malkui neleido eiti pareigų. Manau, kad tarno ausies vaizdas vertė Kajafą nesmagiai jaustis, nervino jį. Kai nusprendžiame nepaklusti ir nesielgiame pagal Dievo mums siųstą liudijimą, anksčiau ar vėliau stengsimės tą liudijimą išguiti iš savo gyvenimo, nes negalėsime pakęsti jo buvimo, jis mums nuolat badys akis. Dievo meilė rodo į Jį visose gyvenimo srityse, šviečia net labiausiai užkietėjusių netikinčiųjų gyvenime, bet kai kurie iš mūsų atsisakome ją pamatyti ar išgirsti. Pamenu, kaip studijavau žydų universitete. Kartą, sėdėdamas bibliotekoje, išgirdau kažką dainuojant. Melodija pasirodė lyg ir girdėta. Išskyriau žodžius: „Karalių karalius ir viešpačių Viešpats. Jis valdys per amžių amžius.“ Staiga man toptelėjo mintis: „Negali būti. Nejaugi šiame žydų universitete aš girdžiu Hendelio oratoriją „Mesijas“?“ Tačiau ten skambėjo kaip tik šis kūrinys. Grupelė susižavėjusių studentų klausėsi choro „Aleliuja“ – o juk tai vienas didingiausių muzikinių liudijimų, parašytų Kristaus garbei. Ar kartais nežiūri pro pirštus į paliudijimus apie Kristų, kuriuos Jis ne šiaip tau siunčia? Jis liudija ne tik apie savo realumą, bet ir apie savo meilę, grožį, tiesą, gerumą, teisingumą, didybę. Ar klausaisi, ar dairaisi liudijimų?




​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Nuodėmę apibūdinanti kalba - 2022.08.26

​​


Perskaityk: 32 Psalmė „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės.“ (Ps 32, 1-2)   

​Hebrajų kalbos žodyne gausu žodžių moralinėms realijoms nusakyti, ypač aprašant nuodėmę. Įdomu tai, kad nei anglų, nei graikų kalbose nėra tiek daug žodžių nuodėmės realumui apibūdinti. Hebrajų kalboje yra žodis tyčiniam nusikaltimui, kai žmogus žino Įstatymą ir kad nevalia jo laužyti, bet vis tiek sulaužo. Yra žodis nusakyti tokiai nuodėmei, kai žmogus mato, ką turėtų padaryti ir bando tai, bet susikerta, jam nepavyksta. Trečias žodis nusako žmogaus širdies suktumą, iškrypimą. Mes žinome, kas yra teisinga, tačiau kažkas mūsų viduje verčia elgtis priešingai. Ir galiausiai yra žodis, nusakantis klastą, apgaulę, dvilypumą – kai žmogus slepiasi po kauke ir nerodo savo tikrojo veido. Psalmininkas sako, kad žmogus būna laimingas arba palaimintas tuomet, kai būna švarus, apvalytas nuo visų aukščiau paminėtų dalykų. Kai žmogus pasiekia būseną, kur jo nusižengimai pašalinti, trūkumai – pridengti, suktumas ir blogis išvalyti, o dvilypumo nelieka, tuomet jis tampa pavyzdžiu kitiems. Toks žmogus turėtų būti standartas – jis visais atžvilgiais švarus, apvalytas nuo bet kokios nuodėmės. Ar tavo nuodėmės suvokimas apima visą Rašto tuo klausimu pateikiamą aiškinimą? Ar tavo širdyje esama maišto? Ar yra trūkumų? Galbūt kas nors iškreipta? Ar esama klastos, apgaulės? Jei taip, leisk Kristui apvalyti širdį.


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Nuodėmės pasekmės - 2022.08.25

​​


Perskaityk: Mato 18, 6-14 „Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankomis ir abiem kojomis būti įmestam į amžiną ugnį.“ (Mt 18, 8)  

​Yra du labai rimti nuodėmės padariniai. Pirma, nuodėmė atskiria vaiką nuo Tėvo, kai Tėvas yra gyvybės Šaltinis. Nuodėmė užkrečia žmogų panašiai kaip virusas. Vieną dieną mes galime būti švarūs ir sveiki, o kitą dieną, žiūrėk, į mūsų kūną įsimeta mirtis, o mes apie tai nė nenutuokiame. Staiga pajuntame, kad gyvenimas vis sunkesnis ir vis daugiau pastangų reikia įdėti. Kartais virusas priveda prie mirties. Nuodėmė varo mus ne tik į kapą, bet dar blogiau – į amžinybę be Dievo, kur būtume atskirti nuo Gyvenimo, Šviesos ir Meilės. Turime atsispirti pagundai pro pirštus žiūrėti į tai, nuodėmės mirtina. Antra, kartą įvykdę nuodėmę, mes neturime jokios galimybės patys ją pašalinti ar ištrinti. Ji egzistuoja nepaisant visų mūsų pastangų ją pridengti ar pašalinti. Neįmanoma tiesiog atsiversti naują, švarų lapą ar savo valios pastangomis ištrinti nuodėmę iš gyvenimo. Nuodėmė yra baisi išdavystė, ir mes ničnieko negalime padaryti, kad užtaisytume atvertą spragą. Vienintelė mūsų viltis – Dievas. Turime leisti Jam padaryti tai, ką tik Jis vienas ir gali. Jis vienas gali apvalyti žmogaus širdį. Jis vienas gali atkurti nutrauktus ryšius. Jis vienintelis yra atsakymas į mūsų nuodėmes. Jei esi atsiskyręs nuo Dievo, žinok, kad merdėji. Jei įsitvėręs laikaisi savo nuodėmės, tai skęsti nevilties jūroje. Gręžkis į Tą, kuris yra Šviesa, Gyvenimas ir tavo Tėvas.

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Pergalės eisena - 2022.08.24

​​


Perskaityk: Izaijo 50, 4-9 „Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą.“ (2 Kor 2, 14)   

​Kristaus pažinimo kvapas šioje žemėje yra skleidžiamas per mus. Vieniems tai – kvapas, vedantis į išgelbėjimą, kitiems, atmetantiems Kristų, – kvapas, vedantis į mirtį. Kas gali skleisti tokį žinojimą? Paulius nurodo, kaip tą padaryti. Jis rašo: „Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą.“ Daugelis tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad Paulius čia į vieną suplaka dvi metaforas: pirmoji eilutės dalis byloja apie Prisikėlimą (pergalės eisena), antroji – apie Kryžių (aromatas pasklinda tik sutriuškinus, sutrynus). Tačiau kartą aš aptikau dar vieną šios Šv. Rašto eilutės aiškinimą – vieno daktaro disertaciją, kurioje jis kaip tik analizuoja šią Rašto vietą, ypač susitelkdamas į graikų kalbos žodį thriambeuo, reiškiantį „vesti triumfo/pergalės procesiją/eiseną“. Tyrinėtojas aptiko, kad tai senovinis etruskų žodis, o etruskų pergalės eisenos labai skyrėsi nuo romėniškųjų, kurias vesdavo pats imperatorius. Karalius, kuris per visą miestą vesdavo etruskų pergalės eisenas, iš tikrųjų būdavo įveiktasis, nugalėtas ir nelaisvėn paimtas valdovas. Jį apspjaudydavo ir apdaužydavo, o pačioje pabaigoje jis būdavo paaukojamas etruskų dievams, kurie tariamai būdavo dovanoję pergalę. Karalius nugalėtojas eidavo pačiame procesijos gale. Taigi Paulius čia nesuplaka dviejų metaforų. Kristų jis vaizduoja ne kaip nugalėtoją, o kaip nugalėtąjį Karalių, tą, kuris rengėsi būti paaukotas. Jei Kristus veda eiseną, tai Jis veda mus prie pasiaukojimo aukuro, prie Kryžiaus. Ir tai triumfo eisena, nes pasiaukojimas skleidžia malonų evangelijos aromatą. ​


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Laikas nepašalina nuodėmių - 2022.08.23

​​


Perskaityk: 51 Psalmė „Kaskart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės! Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis. Tau nusidėjau, tiktai tau...“ (Ps 51, 4-6)   

​Laikas neištrina ar kitaip nepanaikina mūsų moralinių nusižengimų. Jie žeidžia Dievą, ir laikas jų nepašalina. Maištingi mūsų darbai pranoksta laiką, nes yra amžino, nesibaigiančio ryšio dalis. Jei įvykdau nusikaltimą prieš valstybę, moku baudą. Kai sumoku už savo nusikaltimą, jis išlieka – bet tik praeityje. Negaliu būti teisiamas už nusikaltimą, už kurį jau sumokėjau. Tuo tarpu apie nuodėmę santykiuose su Dievu to nepasakysi. Laikas nuodėmės nepašalina, nepaslepia ir neišblukina. Kartą ryte man paskambino viena mūsų bendruomenės moteris. Jos liežuvis taip pynėsi, kad jau norėjau padėti ragelį, bet paskui man toptelėjo, kad galbūt nerišliai ji kalba dėl apėmusios panikos. Per penkias minutes prisistačiau pas ją ir pasiteiravau, kas atsitiko. Sėdėdama svetainėje ji pasakė: „Tai nutiko prieš aštuoniolika metų. Maniau, kad viskas seniausiai baigta ir pamiršta. Niekas nenukentėjo. Tiesiog padariau kai ką nederamo ir gyvenau su tuo. Maniau, kad laikui bėgant viską pamiršiu, bet kadangi lankiau tas prakeiktas jūsų Biblijos studijas, tai niekaip negalėjau išmesti to dalyko iš galvos. Jausmas toks, lyg būčiau nusižengusi vakar. Ar man yra vilties? Jaučiuosi kaip labiausiai susitepęs žmogus šioje žemėje.“ Dievo artume pamatome, kad esame nusidėjėliai. Mes turime atsidurti Dievo akivaizdoje, kad Jis patrauktų mūsų dėmesį į sutepančius dalykus, kuriuos stengiamės išstumti iš savo minčių. ​


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Nuodėmė – ne vien veiksmas - 2022.08.22

​​


Perskaityk: Apreiškimo 20, 11-15 „Bet jei taip nedarysite, tikėkite manimi, būsite nusidėję VIEŠPAČIUI. Galite būti tikri, kad jūsų nuodėmė jus pasivys.“ (Sk 32, 23)  Daugelis krikščionių mano, kad tyčinė nuodėmė ne tokia ir svarbi, nes Dievas juk atleidžia mums už tai, kas padaryta, jei prašome Jo atleidimo. Deja, mes linkę pamiršti Dievo visažinystę ir visur buvimą. Dievas žino kiekvieną mūsų širdies sumanymą, kiekvieną mums toptelėjusį įsivaizdavimą, kiekvieną slaptoje atliktą veiksmą. Dar baisiau pasidaro suvokus, jog Dievas yra visur. Jis yra šalia kaskart, kai daroma nuodėmė. Jis yra tarp dviejų svetimautojų. Jis šalia, kai įvykdoma vagystė – ar būtų vagiami daiktai, reputacija ar santykiai. Nesvarbu, ar nusižengimą įvykdo nusikaltėlis, ar pamokslininkas, ar koks politikas. Niekas nevyksta be Dievo žinios ar Jam nesant. Turėtume susimąstyti apie dar vieną nepaprastai rimtą Šventojo aspektą. Dievas yra amžinas. Jis yra mūsų gyvenimo pradžia ir pabaiga. Jis kiekvienam duoda pradžią, ir Jis bus kiekvieno gyvenimo pabaiga. Nė vienas neišsilenksime nuo susidūrimo su Juo. Bet kokios žmogiškos iliuzijos apie nuodėmės nereikšmingumą turi būti išsklaidytos. Jei nuodėmė – problema Dievui, o Dievas yra amžinas, tuomet su ta nedidele nuodėme, padaryta slaptoje, dar nebaigta. Tu gali stengtis naują dieną pradėti šviežiai, bet vakarykštė nuodėmė tave pasivys ir atrodys taip, lyg ką tik būtum ją padaręs. Nuodėmę sunaikinti gali tik pasiaukojanti meilė.


​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Gavo, ko norėjo, neteko, ko reikėjo - 2022.08.19

​​


Perskaityk: Pradžios knygos 3 sk. „Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti.“ (Pr 3, 24)  

​ Kartais gali susidaryti įspūdis, kad hebrajų kultūroje per daug gvildenama nuodėmės tema. Tačiau ji akcentuojama buvo ne dėl to, kad izraelitai būtų buvę siaubingi žmonės, o tiesiog todėl, kad matė kur kas aiškiau negu mes. Žvelgiant iš jų perspektyvos, nuodėmė atskyrė nusidėjėlį nuo Dievo. Penkiaknygė moko, kad nuodėmė nutraukia žmogaus ryšį su Dievu. Paprasta ir radikalu. Senasis Testamentas labai aiškiai sako, kad nusidėdami žmonės leidžiasi nuodėmės atkertami nuo Dievo. Adomui su Ieva Edeno sode buvo leista valgyti viską, ko tik jie geidė. Edenas buvo sukurtas jų malonumui ir džiaugsmui. Buvo tik vienas medis, nuo kurio jiems buvo uždrausta valgyti. Uždraustasis gėrio ir blogio pažinimo medis virto pinklėmis, kurias pasitelkęs šėtonas privertė žmoniją suklupti, pulti į nuodėmę. Tada Dievas išvarė Adomą su Ieva iš Edeno, tolyn nuo savo artumo. Jie gavo, ko norėjo, bet neteko, ko reikėjo. Štai ir visa nuodėmės istorija. Mums verkiant reikia Dievo, nes iš Jo atiteka visa, kas gera, tikra ir teisinga. Visa, kas gera, yra iš Dievo, ir turi būti Jo palaikoma, antraip beregint iškrypsta ir susitepa. Neilgai džiaugsimės geru, jei paėmę jį atskirsime nuo Šaltinio. Juk be Dievo nieko gero nelieka. ​

​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Viešpaties belaisviai - 2022.08.18

​​


Perskaityk: Romiečiams 6, 15-23 „[...] dabar atiduokite savo [kūno] narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.“ (Rom 6, 19)  

​ Dvasinis alkis žmogaus širdyje yra vienas įstabiausių dalykų. Būti žmogumi reiškia melstis. Kartais užgimsta šį žmogaus gyvenimo aspektą paneigti mėginantys judėjimai, tačiau veikiai užgęsta, neatsilaikydami prieš faktą, kad būti žmogumi neišvengiamai reiškia būti religingam. Mes nepasitenkiname vien tik Dievo paieškomis ar žinojimu apie Jį. Mūsų širdys trokšta, kad Dievas jas apimtų, užvaldytų ir apsigyventų jose. Štai kodėl biblinis mokymas apie šventumą niekada neužges. Šventumo autentiškumą liudija tikinčios širdies šauksmas tapti šventa. Tas alkis, tas troškimas pasireikš kiekvienoje tikinčiųjų bendruomenėje, kad ir kokiai denominacijai jie priklausytų, kad ir kokia teologija vadovautųsi. Džordžas Matesonas (George Matheson), škotų presbiterijonų dvasininkas, buvo labai mokytas žmogus, baigęs Glazgo universitetą. Jis buvo puikus humanitarinių mokslų specialistas ir talentingas pamokslininkas, o jo širdis nuolat alko Viešpaties. Jausdamasis nuvargintas savo širdies, kuri kartais spyriodavosi prieš Dievo valią, jis kartą čiupo plunksną ir užrašė tokius žodžius: Paimk mane į nelaisvę, Viešpatie, kad laisvas būčiau. Priversk nuleisti kalaviją, kad nugalėtoju stočiau. Kai vienas stoviu, ima nerimas, nesijaučiu saugus. Įkalink savo rankose, nes tik tuomet stipri ranka manoji bus.[8]



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Geriausia Dievo dovana - 2022.08.17

​​


Perskaityk: Danieliaus 6, 10 „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.“ (Mt 5, 6)  Geriausia dovana, kokią Dievas gali įteikti žmogui, tai dvasinis alkis, kai alkstame Jo. Patys iš savęs mes nieko negalime padaryti, kad labiau alktume ar trokštume Dievo. Visas išgelbėjimas ateina iš Dievo. Bet jei leisimės, Jis sužadins mumyse alkį ir troškulį. Kai alkis numalšinamas, Dievas kitąkart gali jį dar labiau sustiprinti – ir tol, kol jis virs liepsnojančia aistra. Aš Kristaus būčiau neradęs, jei nebūčiau degęs troškimu Jį rasti. Dievo alkis mano gyvenime buvo bene stabiliausias dalykas. Viešpats taip ir neužgesino to troškimo. Metams bėgant mano dvasinis alkis tik stiprėja. Kuo toliau, tuo labiau dėkoju Dievui už jį ir prašau dar labiau padidinti mano apetitą. Kai alkstame, Jis mus pasotina. Kuo mūsų apetitas didesnis, tuo daugiau savęs Jis mums duoda. Dvasinis alkis – Jo artumo pažadas. Jei Dievas yra šalia, šaukis Jo. Jeigu jauti Jo artumą, kalbėk su Juo. Jeigu Jis prisiartino, tu irgi artinkis, nes tą akimirką Jis leisis surandamas, tau tereikia ranka pasiekti. Jis nepašalins visų tavo vargų, bet juose tave apsaugos. Užėjus audroms, Dievas bus tavo slėptuvė ir padės visa ištverti. Audra šėls aplinkui, bet tu pasiliksi Jame, o Jo artuma reiškia saugumą. Jis netgi padarys taip, kad audros metu galėtum giedoti Jam giesmę. Taigi dvasinis alkis – bene geriausia dovana žmogui. Aleliuja! Ieškojau ir radau Tą, kurio širdis taip šaukėsi balsu! Jėzus numalšino mano ilgesį, - sakau, - Per kraują Jo išgelbėtas esu.[7]




​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 





Įstatymo tikslas - 2022.06.16

​​


Perskaityk: 19 Psalmė „VIEŠPATIES Įstatymas tobulas, jis atnaujina gyvastį (gaivina sielą - K. Burbulio vert.)“ (Ps 19, 8)   

​19-a psalmė kalba apie Jahvės Įstatymą: Jo įstatus, įsakus, įsakymus, sprendimus ir nurodymus. Psalmių autorius akcentuoja Jahvės brėžiamą gyvenimo modelį žmogui. Įdomu tai, kad jis čia pasitelkia asmeninį Dievo vardą, mat Įstatymas nebūna abstrakcija, jis yra pagrįstas asmeniniu paties Dievo dalyvavimu. Įstatymas yra Dievo instrukcija, nurodanti, kaip žmonėms derėtų gyventi. Jis duotas tam, kad mūsų gyvenimas derintųsi su Jo troškimais mūsų labui. Ant Sinajaus kalno Dievas paskelbė izraelitus savaisiais ir apreiškė jiems, kaip derėtų gyventi su šventu Dievu. Apreikšdamas Įstatymą Jis atskleidė savo veidą, parodė savo širdį tautai, kad jie žinotų, jog jų gyvensena turi atspindėti Jo gyvenimą. 19-os psalmės autorius sako, kad Jahvės sprendimai yra brangintini labiau už auksą, net rinktinį auksą. Dievo Žodis ir Dievo kelias pasižymi tam tikru saldumu, kuris jau buvo pažįstamas šios psalmės kūrėjui. Skaitome, kad jis lygina Dievo Žodį su medumi – saldžiausiu dalyku anų dienų pasaulyje. Taigi Dievo kelias vertesnis už auksą, o Jo Žodis – saldesnis už medų, nes įgalina tautą pažinti Dievą ir pamatyti, koks Jis yra. Dievo Įstatymas simbolizuoja Dievo artumą, Jo buvimą tarp mūsų. Atlygis už Dievo nurodymų laikymąsi yra galimybė pažintį patį Jahvę.



​​​© Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations, Dennis F.Kinlaw, Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. Vertė R. Rušinskienė. Naudojama turint leidimą. Visos teisės saugomos. Baigiamosios maldos autorius: R.P.  ​ 

​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt