​​    ​




​Straipsniai



​Gegužės 5 d. ​ ​KLYSTA TIE, KURIE VISAS NELAIMES SUVERČIA DIEVUI KUN. BRONIUS BULIKA


Unsplash.com nuotrauka

Kun. Bronius Bulika (1923–1988) – katalikų dvasininkas, vienas žymiausių Kaišiadorių vyskupijos pamokslininkų, rašytojas, vertėjas, tremtinys. Amžininkai prisimena kunigo įtaigų ir originalų kalbėjimo bei rašymo stilių. Kviečiame skaityti 1988 m. parašytą dvasininko pamokslą, kuris, manome, atliepia dabartinę situaciją pasaulyje. Tarp tikinčiųjų vis pasigirsta svarstymų apie tai, kaip vertinti Covid-19 pandemiją ir kitus išbandymus, tokius kaip gamtos kataklizmai, karai ar įvairiausios ligos. Ar tai yra Dievo ženklas, o gal net bausmė? Tuo metu, kai kun. B. Bulika šį pamokslą skaitė savo parapijiečiams Jiezne, apie jokį koronavirusą, žinoma, nebuvo nė kalbos. Tačiau viliamės, kad kunigo žodžiai apie žmogaus laisvą valią ir atsakomybę, Dievo ir žmogaus bendradarbiavimą bus aktualūs ir šiandienos skaitytojui. Už atsiųstą tekstą dėkojame kun. Kęstučiui Palikšai.

​Tai amžini ir kasdieniai klausimai: kas nulėmė ir nulemia žmonijos ir pasaulio istoriją? Kas stovi žmogaus gyvenimo pradžioje, kas jį neišvengiamai lydi per visą gyvenimą ir kas stovi greta? Kas žmogaus laukia jo gyvenimo pabaigoje? Kas lemia kultūrų, civilizacijų, laimės ir gerovės pradžias, pakilimus, smukimus ir išnykimus? Kas viską pradeda, kas nulemia ir kas užbaigia? Atsakymų – tūkstančiai. Pagal savo pasaulėžiūrą, pagal savo patirtį ar nepatirtį, pagal savo simpatijas ar neapykantą. Ir tie visi atsakymai – vėl su naujais klausimais: kiek čia priklauso nuo Dievo ir kiek nuo žmogaus? Kiek nuo liaudies, masių, ir kiek – nuo valdovų ir nuo vadovų? Kiek nuo žmogaus paveldėjimo ir kiek nuo jo valios, klaidų, užsispyrimo ar apsileidimo? Kiek nuo Kristaus, nuo jo apaštalų, nuo kunigų, ir kiek nuo ateistų, laisvamanių, liberalų? Kiek nuo likimo, lemties, kiek nuo aklo atsitiktinumo, kiek nuo konkrečių aplinkybių ir nuo palankių ar nepalankių sąlygų? Kokia čia Pikto ar Dangaus dvasių reikšmė? Kad galėtum atsakyti į klausimą – sau ir kitiems – kas viską lemia, pirmiausia reikia įsisąmoninti šias dvi pagrindines ir neginčijamas tiesas. Pirma: visko absoliuti pradžia ir visko absoliutus Valdovas, Viešpats, yra Dievas. Ir antra: vienąkart sukurtas pasaulis ir žmogus turi savo prigimtį – žmogus dar turi ir dievišką sielą, – ir Dievas, vieną kartą tai sukūręs, visa tai gerbia ir su tuo „skaitosi“. Todėl visos žmonijos istorija, kultūros ar barbarizmo viešpatavimas, skendimas varguose ar iš jų išsivadavimas, kiekvieno konkretaus žmogaus konkretus gyvenimas yra gera ar nevykusi šių dviejų – Dievo ir kūrinijos – pynė, vainikas, grandinė, eiga, tėkmė. Be reikalo mes, saugodami Dievo „nekaltumą“ ir net kovodami už jį, Dievą nukėlėm į tolimiausias aukštybes, visą atsakomybę už visas bėdas pasaulyje suverčiame mūsų pačių be galo galinga padarytai piktajai dvasiai. Be jokio reikalo! Nes Dievas yra visur taip, kad nėra tokios „vietos“, kur Jo nebūtų. Dievas yra toks visur esantis, kad Jis nesipina po kojomis, nezurzia komanduodamas pašonėje, nebaudžia šerdamas čia pat per galvą nusikalstančiam ir suklydusiam, toks visur, kad Jo nesimato. Tik labai jautrūs ir labai šventi Jį tikrai pajunta. Dievas yra toks visagalis, kad nebijo leisti žmogui ir pasauliui būti savarankiškiems, nebijo leisti suklysti, mato, nepasmerkia ir padeda išlipti ir klaidose, kaltėse skęstantiems, nebijo net kovos prieš Jį, visada laukia sugrįžtančių, ant kreivų linijų rašo tiesias natas, net Blogyje sėja ir augina Gėrį. Jo gerumas yra nepalyginamai didesnis ir galingesnis už blogį! O kūrinija – visa apskritai ir konkrečiai kiekvienas kūrinys, pradedant dulkėmis ir baigiant žmogumi – yra ne Dievas, ne kažin kokios tobulybės, ne atbaigtos ir nušlifuotos brangenybės. Kaip čia neprisiminti prof. Kuraičio mėgstamo mūsų poeto Jurgio Baltrušaičio eilių: Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventovė dar nepastatyta, tik išdalintas pilkas akmuo, tik galia duota rankoms. Zigzagai, klupimai, trūkumai, nelaimės, ligos, keitimasis, nepastovumas, net mirtis yra natūrali, neišbraukiama, neišmetama, neišvengiama, „seseriška“ kūrinijos dalis, sudėtinis komponentas. Ne Dievo bausmė, ne velnio pavydas, ne demono galybė – būna ir tokie dalykai! – bet normali kūrinijos dalis. Mes per klaidas einam prie Tiesos, per prietemas ir per vidurnaktį einam prie Šviesos, per kaltes – prie teisingumo, per ašaras – prie meilės, per karus – prie gailestingumo, per vargus – prie gerovės. Prigimtį – pasaulio, žmonijos, žmogaus – galima pažaboti, galima sunaikinti, galima pašventinti, bet jos negalima pakeisti. Akmuo guli ir užima vietą, rieda pakalnėn pastumtas, krenta bedugnėn metamas, sustoja prieš kalną pastūmėtas (yra ir žmonių tokių!). Žolė želia, siurbia vandenį, trąšas, stiebiasi aukštyn, žydi ir barsto sėklas aplink, visiškai negalvodama, naudingos ar žalingos jos (yra ir žmonių tokių!). Gyvulys ėda, geria, veisiasi, glaudžiasi prie glostančio ir dreba pamatęs botagą (yra ir žmonių tokių!). Tik žmogus – savo dieviškos sielos dėka – gali pakilti į Dievą pažindamas Tiesą, suprasdamas kitą, sugebėdamas mylėti ar tapti velniu gudraudamas, užsimerkdamas, nekęsdamas, kankindamas kitą. Taip ir yra: pynė su Dievu kuria rojų – čia ir Tenai; atsiskyrimas, nusisukimas nuo Dievo daro pragarą – čia ir Anapus. Čia glūdi visas dalios, sėkmės, pašaukimo įvykdymo, lemties, pabaigos ir likimo problemų sprendimas.
Kun. Bronius Bulika Romoje pas popiežių šv. Joną Paulių II, 1987 m. vasario 3 d. Jiezno parapijos nuotrauka
 

Todėl klysta tie, kurie viską suverčia Dievui. Nes ir žmogus labai daug gali: daug atbaigia, sutvarko ar pagadina. Klysta ir tie, kurie nori viską pasiimti ant savo pečių. Nes Dievas irgi yra. Jis – neišbraukiamas, neapgaunamas begalinis, valdo viską ir parodo savo valią ir mūsų klaidas. Nė vienas žmogus, kad ir koks talentingas ar galingas būtų, jokia draugija, organizacija, partija, Bažnyčia ar valstybė visko nesutvarkė ir nesutvarkys, visko neapžiojo ir neapžios. Todėl klysta viską sudedantieji ant vieno Kristaus pečių – Jis vienas turįs išganymą atnešti ir pasaulį pataisyti. Kai tuo tarpu tai – mūsų pareiga ir mūsų darbas: pirmiausia reikia pačiam atsitiesti ir pačiam pasitaisyti, pačiam reikia tiesiai gyventi naudojantis jo žodžiais ir Jo malonėmis... Klysta svajojantieji sukurti rojų remdamiesi mokslu, švietimu, socialine lygybe, priverčiamu darbu, finansais (argi tai rojus?). Nes be Dievo tiesos ir be Dievo palaimos, be Tiesos ir be doros ne tik rojaus – elementarios kultūros, žmogaus asmenybės nebus! Klysta tikėdami pranašais ir valdovais, nes jie daug gali, bet – ne viską: ir jie patys taip dažnai klysta ar neišmano! Klysta tikėdami liaudimi ar masėmis, nes net liaudies meną sukūrė atskiri liaudies talentai. Ir kuo didesnė ta liaudis ar žmonių masė, tuo labiau ji be veido, tuo baisiau paklusni akiplėšai ir tuo bailesnė likti be „piemens“. Klysta akcentuodami neatšaukiamą fatalizmą, nes Dievas moka mylėti, o tas, kuris myli, žvelgia konkrečiai ir ne pagal „matą“. Klysta teigdami aklą likimą, nes Dievas yra ir žino, ką leidžia, ką siunčia. Klysta deistai, paguldydami „senuką Dievulį“ amžinam snauduliui, nes Dievas budi ir veikia, ir mes visi esame pajutę Jo ranką. Klysta tikintys paveldėjimu. Taip, žmogus niekada neperšoks savęs paties, bet gali pasiekti jis labai daug, nepaisydamas savo protėvių palaidumo ar išsibarstymo. Klysta patys tikintys ir kitiems siūlantys laisvę. Laisvė būna tik vieną sekundę – kaip kažkokios atomų dalelės – kol apsisprendi: kovoti ar pasiduoti, kairėn ar dešinėn... O paskui – jokios laisvės. Yra pareigos, atsakomybė, pasižadėjimas, kuriuos būtina neatidėliojant ir neatsikalbinėjant įvykdyti. ​

Unsplash.com nuotrauka

Klysta, suverčiantieji viską tam, kad „tokie dabar laikai“, nes visi laikai visada buvo ir bus pakankamai pilni blogybių ir vargų, pakankamai pilni galimybių daryti ir padaryti gera. Klysta kaltinantieji aplinkybes, nes aplinkybės visada yra tiktai mėšlas... Klysta pasitikintieji savimi vienu, nes be manęs yra dar tūkstančiai veiksnių, kurie man vienam nepasiduos nei išaiškinti, nei nugalėti... Todėl Dievas – Kūrėjas, Viešpats ir Mylintis, Jo paties nustatytu laiku pasiuntė savo angelą Gabrielių – savo gerąją Dvasią – pas Mariją, ir prasidėjo nauja – Atpirkimo ir Išganymo – era žmonijai: atsivėrė galimybės eiti ir gyventi su žemėn atėjusiu Dievu. Bet vėl antrą kartą viskas priklausė nuo žmogaus sutikimo – nuo Marijos, kuri gyveno tada, ir nuo mūsų visų, kurie gyvenome anksčiau, kurie gyvename dabar, kurie gyvena kaip vis nauja karta, kuriai reikia Atpirkimo ir Išganymo. Nes viskas yra vykusi ar liūdna Dievo ir žmogaus pynė. Nuo to priklauso ir pradžia, ir pabaiga. Ir dalia, ir likimas. Ir Dangus, ir pragaras. Visai žmonijai, visai kultūrai, visokiai gerovei ir laimei. Ir atskiram, konkrečiam žmogui. Dievo ir žmogaus pynė... Vykusi ar liūdna. Nes Dievas yra toks visagalis, kad anuo metu Jam reikėjo Marijos, o dabar mūsų. Žinoma – sutikimo, atsivėrimo, atsidavimo Jam... Jieznas, 1988 05 19 Kun. Bronius Bulika Jiezno klebonas


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt