​2020 10 03 /  Elisabeth Kübler-Ross /  Katalikų pasaulio leidiniai

Kodėl reikia gedėti?
​​2020.10.06    ​


​Unsplash.com nuotrauka​

  

  
Medicinos mokslų daktarė Elisabeth Kübler-Ross (1926– 2004) yra laikoma viena iš šiuolaikinės paliatyviosios slaugos judėjimo pradininkių. Ji parašė dvidešimt knygų, išverstų į daugiau nei 36 kalbas. Žurnalas Time ją pavadino „viena iš šimto pačių įtakingiausių XX a. mąstytojų“. Dėl Elisabethos būdo tvirtumo ir ryžto negrįžtamai pasikeitė pasaulio požiūris į mirštančiuosius. Jos nenuilstamos pastangos buvo nukreiptos į tai, kad mirštantieji būtų apgaubti meile, kad jų orumas būtų išsaugotas ir kad šios vertybės taptų rūpinimosi mirštančiais normos pagrindu Vakarų šalyse. Daktarė Kübler-Ross norėjo parodyti pasauliui, kad mirtis yra susijusi su gyvenimu ir kad mūsų darbas čia, žemėje, yra išmokti besąlygiškai mylėti. Prieš mirtį daktarė Kübler-Ross drauge su Davidu Kessleriu užbaigė jų drauge parašytą knygą Apie netekties skausmą ir gedėjimą (On Grief and Grieving). Gedėjimas yra stiprus emocinis atsakas į netekties skausmą. Nutrūkusio ryšio atspindys. Svarbiausia, kad gedėjimas – tai emocinė, dvasinė ir psichologinė kelionė į išgijimą. Gedėjimas turi stebuklingų galių. Nors dažnai neįvertiname gydančios jo jėgos, tačiau ji iš tiesų daro stebuklus. Kaip ir fizinis išgijimas po patirtos automobilio avarijos ar sunkios operacijos, gedėjimo galia iš tiesų nepaprasta. Gedėjimas perkeičia sugniuždytą, sužeistą sielą, tą, kuri jau nebenori keltis rytais, tą, kuri nebeturi prasmės gyventi, sielą, kenčiančią dėl didžiulės netekties. Tik gedėjimas turi gydančių galių. Prisiminkite, kai jums artimas žmogus patyrė didelę netektį. Pagalvokite, koks buvo jo gyvenimas po netekties. Po to prisiminkite, koks jo gyvenimas buvo po metų. Jei jis gedėjo, galbūt patyrė didelių permainų. Jei per tuos metus neišgijo, tikėtina, kad taip atsitiko dėl to, kad neleido sau gedėti. Gedėjimas visada padeda. Gedėjimas visada gydo. Daugybę problemų kyla dėl neišgedėtų netekčių, kai neįvyksta išgijimas. Kai mes atsisakome gedėti, atmetame sielos, dvasios ir širdies gijimą. Šiandieninėje mūsų kultūroje beveik nėra gedėjimo modelių. Neįgudusi akis jų nepastebi. Savo vaikų nemokome priimti netekties. Žmonės savo vaikams nesako: „Štai taip gyjama po mylimo artimojo mirties, štai taip gedime.“ Be abejo, yra ir išimčių. Kartą po paskaitos prie manęs priėjo moteris ir papasakojo, kad ji nusivedė savo vaikus prie tėvo, vaikų senelio, kurį jie vos beprisiminė, kapo. „Aš atsisėdau ir verkiau jiems matant. Po to juokdamasi papasakojau jiems keletą istorijų apie tėtį, o tada vėl verkiau. Vaikams pasakiau, kad taip yra gedima artimųjų. Aš juos mokiau ir kitų dalykų, tad kodėl neturėčiau jų mokyti gedėti? Žinau, kad jie nenugyvens gyvenimo be netekčių ir mirties, tad norėčiau, kad jie mokėtų tuos jausmus išgyventi.“


 
Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
Tik nedaugelis iš mūsų turėjome tėvus, kurie būtų mokę, kaip išgyventi netektį, ir patys tapę mums pavyzdžiu. Kur dingo po laidotuvių gedinčios šeimos? Kokia buvo pirma jų akistata su gedėjimu? Kaip jiems pavyko jį išgyventi? Kas jiems teikė stiprybės? Kaip jie gijo iš sielvarto? Nors kai kurie gedintieji sulaukia psichologų profesionalų pagalbos, didesnė dalis žmonių jaučiasi be galo vieniši su savo skausmu. Jie trokšta išsivaduoti iš skausmo ir izoliacijos. Jie nesąmoningai ieško pavyzdžių, bet jų reta. Jie kreipiasi į šeimą ir draugus, kurie taip pat yra sutrikę ir nežino, kaip gedėti. Nežinodami, kaip susitvarkyti su gedėjimo skausmu, atsisakome gedėti ir nesuvokiame, kad taip bandome išvengti netekties skausmo. Kad ir kaip stengsimės jo išvengti, skausmas mums smogs. Tačiau bandydami išvengti gedėjimo atsukame nugaras tam gėriui, kurį jis suteikia, ir taip prailginame skausmo laikotarpį. Kodėl reikia gedėti? Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tie, kurie gerai gedi, gerai ir gyvena. Antra, ir svarbiausia, gedėjimas padeda išgydyti jūsų širdį, sielą ir mintis, tai į pilnatvę vedantis kelias. Klauskime, ne ar gedėsime, o kada imsime gedėti. Kol nepradėsime, patirsime daug skausmo. Kai kalbame apie neišspręstą reikalą, turime omenyje visus nepasakytus ir nepadarytus dalykus. Jausmus, kuriuos būtume norėję leisti sau pajausti. Ir tuos, kuriuos atmetėme ar į kuriuos nekreipėme dėmesio. Gedint gali iškilti neišgydytos ankstesnių netekčių žaizdos. Tada gedėjimas dar labiau pasunkėja. Pavyzdžiui, neišgedėtas skausmas dėl tėvo netekties gali vėl iškilti per bendradarbio, kurio gerai net nepažinojome, laidotuves. Laimei, neišgedėtas skausmas visada anksčiau ar vėliau, o kartais itin nepatogiu laiku, drąsiai iškyla ir mums tenka jį priimti.

​Gedėjimas yra viena iš tų kelionių, į kurią visi anksčiau ar vėliau leisimės. Tačiau nors kiekvienas patiria gedėjimą, dauguma jo keliamą skausmą išgyvena atsiskyrę vienumoje. O dauguma aplinkinių nežino, kaip tokiems žmonėms padėti. Norime pagelbėti, tačiau turbūt net neįsivaizduojame kaip. Suprantame, kad žmogus patyrė didžiulę netektį. Suprantame, kad nesugrąžinsime mirusiojo ir nepanaikinsime skausmo. Skausmas kitus verčia jaustis nepatogiai. Mūsų skausmas primena jiems jų pačių skausmą, be to, parodo, koks nesaugus yra jų gyvenimas. Jų pačių skausmas ir baimės pastūmėja aplinkinius sakyti: „Baik pagaliau gedėti“ arba: „Jau praėjo šeši mėnesiai, negi amžinai gedėsi?“ Gedėjimas niekada nesibaigia. Tai tiesa. Niekada nepaliausite gedėję mylimo artimojo, tačiau išmoksite gyventi su netektimi. Žaizda užgis, po netekties ir kentėjimo vėl atsitiesite. Vėl patirsite pilnatvę, tačiau nebebūsite toks, koks buvote anksčiau. Net ir nenorėsite toks būti.

Gian Lorenzo Bernini. „Šventoji Dvasia balandžio pavidalu“ (vitražo fragmentas), Šv. Petro bazilika, 1660 m. Wikimedia Commons nuotrauka​​

Po netekties svarbu duoti sau laiko gedėti ir gyti. Gedėjimo dovana išreiškia santykio, kurio niekada neužmiršime, pabaigą. Tai apmąstymų, skausmo, nevilties, didžiulio liūdesio, vilties, persitvarkymo, įsitraukimo, gijimo laikas. Po didelės netekties patiriame daugybę jausmų, kurių paprastai visą gyvenimą stengiamės vengti. Mus aplanko dar niekada taip stipriai neišgyventas liūdesys, pyktis, emocinis skausmas. Jausmų stiprumas pranoksta iki šiol patirtus. Mūsų gynyba nepajėgia pasipriešinti netekties jėgai. Mes stovime vieni, dar niekada to nepatyrę ir nežinodami, kaip reaguoti į tokią netektį. Dar niekada nebuvome praradę mamos, tėvo, sutuoktinio arba vaiko. Pirmą kartą tai išgyvenę, jaučiamės išsekę arba smarkiai įsibaiminame, arba patiriame tai, kas telpa tarp šių dviejų būsenų. Nesuvokiame, kad šie svetimi, nepageidautini, stiprūs jausmai yra gijimo dalis. Kaip tokie blogi jausmai gali padėti gyti? Gedėjimas neša vaisius. Galbūt mes dar tik gedėjimo pradžioje, tačiau ši kelionė vingiuos nuo praradimo nuojautos iki tol, kol vėl įsitrauksime į gyvenimą. Gedėjimas padeda ištrūkti iš didelių emocinių sukrėtimų. Tai nereiškia, kad užmiršime. Tai nereiškia, kad ir vėl neaplankys netekties skausmas. Tik kad patyrėme gyvenimo pilnatvę – gimimo ir mirties ratą. Patyrėme netektį. Tad leidžiame gedėjimo galiai mus gydyti ir mokyti gyventi priimant mylimo artimojo netektį. Gedėjimas yra malonė. Gedėjimas yra stebuklas. Gedėjimas – tai dovana.


 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt