​​    ​




​Straipsniai



Gegužės 1 d.  

​KRIKŠČIONIS IR DARBAS SAULENA ŽIUGŽDAITĖ 

Unsplash.com nuotrauka

​„Savo darbo prakaitu pelnysi sau duoną.“ Šios gerai pažįstamos Pradžios knygos eilutės prakalba kiekvienam. Nors darbas yra svarbi ir neretai džiaugsmą teikianti patirtis, daugybei žmonių šis žodis neatsiejamas nuo galvos skausmo, streso ar nerimo. Dar pridėkime konkurenciją tarp kolegų, patyčias ar vadovų narciziškumą bei neteisingą atlygį ir turėsime nedidelį pragarą žemėje. Darbo aplinkoje praleidžiame didžiąją savo dienos dalį. Ne vienam profesija yra svarbiausias tapatybės elementas, darbo vietos „saugojimas“ – didžiausias (ypač vyresnės kartos) prioritetas, o pasiekimai ar nesėkmės profesinėje srityje – vos ne gyvenimo ir mirties klausimas. Jaunoji karta šiandien daug mažiau prisiriša prie darbovietės, siekia įvairiapusiškesnio gyvenimo, naujų patirčių. Darbas tapo mobilesnis, atliekamas per atstumą ar virtualiai. Dirbame, nes norime uždirbti arba užimti galios poziciją, įrodyti, ką galime, realizuoti save. Negalime užmiršti ir tokių kraštutinumų, kaip vaikų, net visiškai mažamečių, atliekamas darbas kenksmingomis sąlygomis. Kad egzistuoja priverstinis darbas – pati tikriausia vergovė, paplitusi daug plačiau, nei leidžiame sau manyti. Darbo orumas buvo pamintas konclageriuose ir kalėjimuose, nes tapo bausmės, o ne atpirkimo priemone. Tačiau gegužės 1-ąją mes švenčiame darbą. Bet ar tikrai yra ką švęsti? Gal tiesiog nesukdami sau galvos paprasčiausiai atiduodame duoklę istorijai, seniai reikšmę praradusiems ideologinių kovų atgarsiams?


pixabay.com nuotr.

Remdamasi savo tikėjimu svarstau: jei Dievas buvo atėjęs į šį pasaulį ir jį atpirko, – tai yra sutaikė žmones su savimi, su kūrinija ir vienus su kitais, – ar būtų nuoseklu manyti, jog darbą pamiršo? Šiandienos šventė – labai tinkama proga susimąstyti apie darbo vertę ir vietą mano ir visuomenės gyvenime. Gerai pagalvojus, net keista, kad lig šiol neturime aiškaus darbo dvasingumo, palydėjimo, padedančio įgyvendinti evangelines vertybes profesinėje srityje. Apie tai retai išgirsi per pamokslą. Yra ką čia keisti, ko išmokti. Gerai pagalvojus, net keista, kad lig šiol neturime aiškaus darbo dvasingumo, palydėjimo, padedančio įgyvendinti evangelines vertybes profesinėje srityje. Tad kur slypi visa darbo prasmė ir grožis? Kaip darbas gali tapti žmogaus pašventinimo priemone? Prisiminkime vos porą aspektų, apie kuriuos kalba popiežiai ir Bažnyčios mokymas, ne kartą svariai pasisakę šia tema. Atsivertę šiuos dokumentus, nustebsime, kokie jie turiningi ir įkvepiantys. Nematomoji pusė Pirmiausia ir svarbiausia: darbas – tai asmens veikla. Pažvelgus iš šios perspektyvos, viskas keičiasi. Mano darbas išreiškia mane kaip asmenį: mano vertybes, Dievo duotą orumą, santykius su kitais. Neatskiriama jo dalis – darbo rezultatų paskirtis. Rūpinimasis ne vien savo, bet ir kitų nauda. Juk visa žmogaus veikla – tai kūrinijos atbaigimas, puoselėjimas, dėl bendros gerovės – nepamirštant ir ateities kartų. Ši kuriančioji veikla apima atsakomybę ir drausmę, kvalifikaciją ir sąžiningumą, aiškų savo sprendimų ir poelgių pasekmių suvokimą. Apie tai „Laborem exercens“ rašė Jonas Paulius II. O kas šioje veikloje svarbiausia? „Veikdamas žmogus ne tik keičia daiktus bei visuomenę, bet ir tobulina save patį, – rašoma „Gaudium et spes“, 35. – Jis daug ko išmoksta, išskleidžia savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla aukščiau už save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai suprantamas, vertingesnis už pasiekiamas išorines gėrybes.“ „Visa, ką žmonės daro didesniam teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos pažangą.“ Dokumentas dar priduria ne mažiau svarbią pastabą: „Visa, ką žmonės daro didesniam teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos pažangą.“ Štai kodėl toks pražūtingas yra nedarbas. Ne vien dėl materialinio skurdo, į kurį galiausiai įstumia, bet ir dėl to, kad neretai užkerta kelią žmogaus augimui ir raidai, jo gyvenimas netenka dalies prasmės, apriboja santykius. Nedarbas pakerta žmogaus orumą, žlugdo šeimą ir visą visuomenę. Apie tai ypač aštriai kalbėjo popiežius Pranciškus tiek „Evangelii Gaudium“, tiek ir „Laudato si“ (n. 127), kur primygtinai prašo vyriausybių ir verslo žmonių rūpintis, kad kiekvienas turėtų galimybę dirbti. „Piniginė pagalba vargšams turėtų būti laikina priemonė spaudžiant poreikiui. Tikruoju tikslu visada laikytinas oraus gyvenimo įgalinimas per darbą“, – rašoma „Laudato si“ (n.128). Krikščionio Darbo kodeksas Apie pirmuosius krikščionis buvo sakoma, kad jie niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, „neturi ypatingo gyvenimo būdo“. Tačiau kai kuo jie – ypatingi. „Laiške Diognetui“ rašoma: „Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. (…) Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršija.“


pixabay.com nuotr.

​Po Vatikano II Susirinkimo atsigręžimo į pasaulį, kuriame krikščionims tenka gyventi, Bažnyčia nuolat ragina pasauliečius aktyviai prisidėti, kuriant labiau žmogaus vertą visuomenę: spręsti nedarbo problemą, o kartu siekti, kad darbo vietos taptų teisingumu, solidarumu ir pagarba paremtomis asmenų bendruomenėmis; nenuleisti rankų, matant finansų sistemos trūkumus ar technologijų sferos beatodairiškumą. Šiandien jau tikrai visi žinome, kad Bažnyčia griežtai smerkia neekologišką veiklą. Dar 1988 m. parašytas dokumentas „Christefidelis laici“ primena, kad „pasauliečiai turi atlikti savo darbą su profesine kompetencija, sąžiningumu ir krikščioniška dvasia, kaip asmeninio šventėjimo kelią“. „Gaudium et Spes“ tvirtina: „Darbu žmogus paprastai palaiko savo ir artimųjų gyvybę, bendrauja su broliais ir jiems tarnauja. Darbe žmogus gali parodyti tikrą meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinių tobulinimo.“ Žinoma, visas šis gėris nėra lengvai pasiekiamas. Nuodėmės pėdsakai kūrinijoje mums pasireiškia kaip kasdienis vargas ir kančia, tačiau jis gali būti perkeistas. „Mes tikime, – sako „Gaudium et Spes“, – jog, aukodami darbą Dievui, žmonės jungiasi su Jėzaus Kristaus išganančiuoju darbu. Jėzus Kristus suteikė darbui šlovingą vertę, pats savo rankomis darbuodamasis Nazarete“ (n. 67). Jei niekada to nedarėme, gal šiandien yra ta diena, kai dera savęs paklausti: ką žmonės galėtų pasakyti apie mano tikėjimą, stebėdami mano darbą? Ar tiek pat reikalauju iš savęs, kiek ir iš kitų? Ar sugebu pasipriešinti blogiui, net ir nukentėdamas? Juk požiūris į darbą yra vienas svarbiausių krikščioniškumo kriterijų.



​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt