​​    ​




​Straipsniai

  

​Gegužės 8 d.  

KRYŽIUS IR MEILĖS BEDUGNĖ IEVA RUDŽIANSKAITĖ 



Įtikėjimas į Kristų mus visada atveda prie kryžiaus. Kad ir kokia būtų pergalinga prisikėlimo žinia, bet tuo pat metu ji neatsiejama nuo kančios ir žaizdų. Tačiau kančia ir kryžius nepaneigia meilės. Priešingai – kryžius skatina nutilti ir įsiklausyti į Tėvo ir Sūnaus meilę. Simone Weil mintis, jog „[m]irštame už tai, kas stipru, o ne už tai, kas silpna“, suteikia akstiną apmąstyti tarsi dvi kryžiaus puses: viena vertus, Jėzus atiduoda save dėl silpnųjų – žmonių, kurie nesupranta, ką daro, ir, kita vertus, dėl Tėvo valios, kuri yra Jo stiprybė ir tikroji lemtis. Ir ar šis pasiaukojimas nevyko ir nevyksta per visą istorijos tėkmę, kai žmonės ir toliau nežinojo, ir vis dar nežino, ką daro ir kaip elgiasi su pačia stiprybe – Dievo Žodžiu? Išoriškai gali atrodyti, kad Tėvas apleido Sūnų, tačiau Jų vidinio gyvenimo Paslaptyje meilė lieka gyva. Čia vėl galima pacituoti S. Weil: „Apleidimas aukščiausiuoju nukryžiavimo momentu, – kokia meilės bedugnė iš abiejų pusių! „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Tai tikras įrodymas, kad krikščionybė yra kažkas dieviško.“ Meilės bedugnė pasirodo kaip Tėvo kančia dėl Sūnaus ir Sūnaus susitaikymas su neišvengiamu įvykiu. Atrodo, kad iš šventos meilės tylos Dievo Dvasia prikelia Sūnų. Tačiau meilės bedugnė nurodo į neišsemiamą paslaptį: kryžius niekada nebus perprastas pilnutinai ir atvertas visu savo svoriu, nes mes negalime išsemti žinojimo ir tokiu būdu tvirtinti, ką Tėvui reiškia Sūnaus mirtis. Tas pats Tėvas, kuris mylinčiu žvilgsniu žvelgė į savo Sūnų Jordane (Mt 3, 17), girdi Sūnaus šauksmą ant kryžiaus. Ir kas Tėvui yra Sūnaus mirtis? Ar kas nors išdrįstų atsakyti?




​ Žmogaus pečiams pernelyg sunkus kryžiaus svoris ženklina vien tik žmogiškajam, racionaliajam protui neprieinamą meilės giją tarp Tėvo ir Sūnaus Jų giliausioje vienybėje, Jų nepamatuojamoje bedugnėje, kurioje neįmanoma tampa įmanoma – Sūnus prikeliamas! Paprastai sakoma, kad Jėzus mirė ant kryžiaus už mus, bet reikia turėti omenyje, jog fiziškai vis tiek reikės mirti be išimties kiekvienam. Niekas už mus nenumirs, tačiau mirtis gali būti galimybė kristi į meilės bedugnę, kurią mums atveria Sūnaus mirtis ir prisikėlimas. Senajame Testamente sutinkame Izaoko paaukojimo sceną (Pr 22, 1–12), tačiau aukojimas atšaukiamas. Taigi sūnus lieka tėvui. O Naujajame Testamente Sūnus paaukojamas ir sugrąžinamas Dievo Dvasios, bet, galima sakyti, jau kitu lygmeniu. Jėzus grįžta kitoks: Jis prikeltas. Ši meilės prasmė sunkiai suvokiama žmogiškajam mąstymui. Todėl kartais geriausiai nutilti. Kiekvieno krikščionio širdyje turėtų atsirasti vietos Didžiojo penktadienio tylai, įsiklausymui į kryžių, „suskliaudžiant“ savo mintyse ateities įvykį – prisikėlimą. Kartais tiesiog būtina įsiklausyti į kryžiaus tylą. Ši tyla kaip tik ir brandina patį tikriausią ir giliausią tikėjimą – tiki, nors nežinai, kas bus toliau. Juk skaitydamas Evangelijas galiausiai prieini „plyšį“, kuris reikalauja tikėjimo: randamas tuščias kapas, vėliau pasirodo ir prisikėlęs Jėzus, bet niekas negali pasakyti, kaip įvyko prisikėlimas. Lengviau yra tikėti, kai numatai vienas po kito sekančius įvykius, bet kaip reikėjo tikėti tiems, kurie savo akimis regėjo mirštantį Jėzų ir nežinojo, kas bus toliau? Ar jie prisiminė Jo įspėjimą apie kančią ir įvyksiantį prisikėlimą (plg. Mt 16, 21–23)? Kai akivaizdžiai kitą asmenį ištinka mirtis, kaip įmanoma išlaikyti tikėjimą jo prisikėlimu? Juk tai tikėjimas neįmanomu! Gal dėl to Marija Magdalietė bei mokiniai iš pradžių nepažino prisikėlusio Jėzaus (Jn 20, 14; Jn 21, 4; Lk 24, 16)? Atrodo, kad pažinimas žmogui galutinai nepriklauso. Pats prisikėlimo įvykis išsiskleidžia Dieve, Jo giliausioje gelmėje ir lieka paslėptas nuo žmogiškųjų minčių. Bet žmogus kviečiamas tikėti („Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Jn 20, 29). Taigi kryžius ir prisikėlimas nušviečia tikėjimo pirmenybę pažinimo atžvilgiu, kai pastarasis tirpsta Meilės bedugnėje.


 

 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt