​​    ​




​Straipsniai

Kovo 18 d.
Naujo gyvenimo grūdas
​Kun. Vytenis Vaškelis 


Šio sekmadienio Evangelija mus kviečia apmąstyti Jėzaus kančią ir išaukštinimą, kad vis giliau suvoktume, jog tuo neišvengiamų išmėginimų keliu (žr. Jn 12, 25), kuriuo žengė Mokytojas, kiekvienam teks eiti. Iš pirmo žvilgsnio Jo merdėjimas kančiose, kabant ant kryžiaus, gali mus nuo Jo atitolinti, nes norisi tarti: „Viešpatie, tai, ką matome, slegia mūsų širdis, nes Tavo našta yra pernelyg sunki mūsų gležniems pečiams!“ Tačiau Jėzus mums nesako: „Su manimi jūsų kelionė prasideda tik tada, kai jūs leidžiatės nukryžiuojami...“ Kaip iš pradžių Evangelija mums nevaizduoja Jo kaip kančių Vyro, nes Atpirkimas prasidėjo nuo Jėzaus gimimo, taip ir mūsų pirmieji susitikimai su Juo dažnai būna panašūs į Jo mokinių, kuriuos Jis pasišaukė asmeniškai... Apaštalai dėl Išganytojo ir Evangelijos guldė savo galvas tik po juos perkeitusių Sekminių, bet ne anksčiau. Malonė ne tik tikėti į Jėzų, bet ir dėl Jo vardo kentėti ateina vėliau. Pirmiausia Dievo žodis turi įsišaknyti mūsų vidiniame gyvenime, kad paskui, užuot murmėję, kad Jis mums siunčia per daug išbandymų, su tikėjimu ir sąmoningai pripažintume: „Viskas mūsų gyvenime, nepaisant asmeninių nuodėmių, vyksta vadovaujant Šventajai Dvasiai. Tiesa, tam tikri mūsų nuklydimai nuo tikslo, siekiant Gyvenimo, pristabdo tiesiausią artėjimą prie Jėzaus, bet vis tiek tiems, kurie nestokoja atkaklumo mylėdami Dievą, viskas išeina į gera (Rom 8, 28)“. Anuomet daugelis norėjo pamatyti Tą, apie kurį fariziejai sakė: „Štai visas pasaulis eina paskui Jį!“ (Jn 12, 19). Žmonės sekė Kristumi, laiminančiu vaikučius ir darančiu stebuklus... O kiek liks Jo ištikimųjų, kai Jis prabils apie savo neišvengiamą kančią ir mirtį? Kaip Jėzaus laikais, taip ir visais amžiais bus krikščionių, kurie net vien iš smalsumo pradėję domėtis Juo, atsivers, nes į viską ims žiūrėti širdies akimis. Kovo 11-osios išvakarėse sulaukėme žinios – dovanos. 2018 metų rugsėjo pabaigoje pas mus viešės popiežius Pranciškus – regimos Bažnyčios galva. Popiežiui atvykus, turėtume būti pasirengę jame išvysti Kristų, nes Jo Vikaras kalbės ne apie save, o apie Jį, Evangeliją šiuolaikiškai bei išmintingai pritaikydamas mūsų visuomenės dvasiniam atsinaujinimui. Popiežius prabils į visus tėvynainius, ir palaiminti tie žmonės, kurie bus iš anksto ruošęsi priimti Jėzų, kuriam sava gyvenimo patirtimi atstovaus Petro įpėdinis. Prasminga, kad jau kovo 11-ąją bažnyčiose meldėmės už popiežių Pranciškų, prašydami Viešpaties palaimos jo būsimai apaštalinei kelionei... Dieve, laimink ypač tuos mūsų tikinčiuosius, kurie, artėjant Šventojo Tėvo apsilankymui, patirs vidinį poreikį numazgoti savo sąžines, ir kai kurie po kelių ar net po keliolikos metų tinkamai pasirengs atlikti išpažintį, o po jos, susivieniję su eucharistiniu Kristumi ir patyrę dvasinio atgimimo džiaugsmą, pasiryš nebegrįžti į senas klaidas... Kai malonė atnaujina žmonių sąmonę ir paliečia širdis, jie labiau alksta Kristaus, ir Jo žodžiai nelieka be atgarsio. Tada ateina suvokimas, kad Jėzaus pavyzdys apie neišvaizdų kviečio grūdą, krintantį į žemę, yra vertas daugiau nei visa pasaulio materija, nes kai leidžiame per savo širdis tekėti gyvojo vandens šaltiniui, drįstame sakyti: „Jėzau, Tu mums atidengei paslaptingiausio stebuklo uždangą: Tu, be kurio žmogus išnyktų kaip dūmas, pasirinkai menkiausią kviečio grūdą, kad „įsikūnytum“ į nieką, o, atėjus laiko pilnatvei, tapai visko šerdimi ir buvai išaukštintas iki mums nesuvokiamos begalybės „pakraščių“ (plg. Fil 2, 10). Apmirimas sau – ne savo esminių poreikių ignoravimas, bet tinkamas, disciplinuotas rūpinimasis savimi, kad galėtume produktyviau tarnauti kitiems. Atsiribojimas nuo savanaudiškumo yra tos savo gyvybės nekentimas (plg. Jn 12, 25), kuri, pasak Šventojo Rašto antropologijos, yra kūniškas aš, paženklintas pirmapradės kaltės padarinių. Nuoširdžiu pamaldumu bei nuolatinio tikėjimo į Dievą augimu persmelktas krikščionių gyvenimo būdas – Jo dovana, skirta aplinkiniams, nes kai ateis metas užmiršti savo asmeninius poreikius dėl kitų žmonių gerovės, su didesniu dvasiniu bei fiziniu veržlumu darysime tai, kas atitinka ypač artimo išganymo poreikius, kurie yra centrinė Viešpaties ašis, besisukanti Jo širdyje. Dievo malonės paradoksu galime apibūdinti į anapusybę išėjusio garsaus fiziko Stefano Houkingo (Stephen Hawking) gyvenimą. Apdovanotas genialiai įžvalgiu protu ir humoro jausmu, daug metų dėl sunkios ligos paralyžiuotas praleido neįgaliojo vežimėlyje. Siekdamas užsibrėžto tikslo pasižymėjo atkaklumu, nulėmusiu didžių mokslinių darbų atlikimą... Jėzaus atkaklumo ir kantrybės viršūnė – gyvybės dėl mūsų išgelbėjimo atidavimas. Dėl to Jis buvo iškeltas aukštyn, kad visus patrauktų prie savęs, ir mes suprastume, jog tik apmiręs grūdas simbolizuoja ateitį, kuri yra geresnė už šį laikinąjį gyvenimą. Bernardinai.lt

​​
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt