2021 04 13 /  bernardinai.lt


​​    ​
Pal. J. Matulaitis: „Ar nežinai, kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis“


Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Data nenustatyta. LCVA nuotrauka.

  


Pal. Jurgio Matulaičio 150-ųjų gimimo metinių proga dalijamės iki šiol niekur neskelbtais vyskupo laiško kun. Jonui Totoraičiui fragmentais. Šiame laiške tėvas Jurgis rašo apie savo kunigiškąjį pašaukimą, kylančius išbandymus tarnystėje ir visa nugalinčią Dievo meilę. Už tekstą dėkojame Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolei seseriai Viktorijai Plečkaitytei. Teksto kalba bei skyryba nežymiai koreguota Jonas Totoraitis (1872-12-24 Šakių r. Biliuviškių k.–1941-06-21 Šakių r. Biliuviškių k.) – kunigas, istorikas, visuomenės veikėjas – vienas artimiausių palaimintojo Jurgio bendražygių. Kunigu įšventintas 1895 m. Nuo 1899 m. studijavo Fribūro universitete Šveicarijoje, kur apgynė daktaro disertaciją. Pirmuosius įžadus atnaujintoje Marijonų vienuolijoje padarė 1910 m., trečiasis po paties t. Jurgio ir kun. P. Būčio. Prisidėjo prie „Žiburio“ gimnazijų steigimo Marijampolėje ir Seinuose, rūpinosi lietuviškos Seinų kunigų seminarijos atidarymu, kuriai vienus metus vadovavo. Nuo 1921 iki 1937 m. – Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius. Žymiausias J. Totoraičio veikalas yra knyga, kuri turi didelę istoriografinę ir pažintinę reikšmę – „Sūduvos Suvalkijos istorija“ (1938 m.)


​1909 10 03–15 Mielasai Joneli! Antradienį prapuola pas mus lekcijos; todėl turėdamas šiek tiek laiko, skubinuos Tau duoti atsakymą. Rašai, Brolau, kad Tau baugu darosi; kad šiurpuliai Tave ima, nusimeni, kad, bekylant supratimui apie dvasišką gyvenimą, neina lygiai nuolatos patsai gyvenimas tobulyn. Labai gerai visa tai aš suprantu, nes pats tai pergyvenau. Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šv. Dvasios balsas šaukia kad kaskart labiau stengčiaus savo gyvatą tvarkyti pagal Evangelijos mokslą ir dvasią. Bet nelengva Dievo malonei paveikti ir apgalėti mūs nuodemėtą prigimtį. Kada prisiėjo tvirtesniais apžadų ryšiais su Viešpačiu susirišti, ir mane baimė ėmė. Tik atsiminęs šv. Evang. žodžius: nisi granum cadens in terram mortum fuerit, ipsum solum manet; – jei grūdas įbertas į žemę neapmirs, pats sau vienas liekasi, neišduoda gyvatos; pasiryžau apmirti sau […], vildamasis, kad Kristuje atgimsiu. O ir dabar Brolau gerai žinau, kad sunku nors kiek aukštyn palypėti tobulybės keliu; kai bemata[n]t, žiūri žmogus jau ir vėl žemyn nukritęs. Bet […] esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tūkstančius kartų žemyn tektų nukristi ir nupulti; bet vis kelsiuos, lipsiu aukštyn, o tikiuosi, kad Dievas padės ir įgysiu tą dangaus karaliją. – Ir Tu mielas Brolau tarkie su šv. Povilu „visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ ir eik drąsiai tolyn; tikiuosi ir Tave Dievo malonė sustiprins. – Rašai, kad eilė metų ant Tavęs jau yra uždėjusi savo delną. Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad ne per vėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikins, sudegins. Ar nežinai, kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. […] Ant galo grįžus, kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; […] viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikrųjų visa širdžia mylėt Dievą, ieškoti visame Dievo, gyventi kaskart didesnėje su Dievu vienybėje; stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtu apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. Toliau stenkis sulig Kristaus pavyzdžio ir Evangelijos mokslo ir dvasios iš tikrųjų pradėti gyventi. – O tada, Brolau, galėsime drąsiai stoti su visokia nedorybe į kovą ir Kristų visur įnešime. – Lengva tai pasakyti, bet nelengva išpildyti. Žinau aš tai pats ant savęs labai gerai, geriau už kitus, nes esu silpnas žmogus! Tikiuosi, kad vieni kitus maldomis stiprindami, vis šiek tiek prie tų idealų pakilsime.

​Perskaitęs, kaip pas dominikonus įtaisytas noviciatas, ir pažiūrėjęs į savo gyvenimą labai susigėdinau! Darysime, Brolau, ką galėdami; griebsimės visokių priemonių, kad tik dvasiškai išsitobulinus. Žinau, kad gal mums nepavyks taip įtaisyti noviciato; kaip dabar nė negalim; nes mudu darbais apkrauti. Užtai dirba kiekvienas už kelis žmones. Būčiui net galva svaigsta nuo darbo, žmogus kaip sumuštas. – Tikiuosi kad ir toks darbas gerokai kūną suvaldo ir aplamdo; bet visgi stengsimės ir aštriau griebtis kiek galėdami. Nors nereikia užmiršti, kad tai tik priemonės. Tikslas: […] kaskart tobulesnė Dievo ir artimo meilė; […] Gi Šv. Augustinas pasakė, kiek atsimenu, turbūt tai jo žodžiai: „gali pasakyti, aš neįstengiu pasninkauti, aš neįstengiu savo kūno varginti, aš nepakeliu jokių[] aštrumų[]; – bet kas gali pasiteisindamas išsitarti: aš negaliu Dievo mylėti?“ – Taigi ir Tu, Brolau, nenusimink[]; gal negalėsi pakelti didelių aštrumų, neįstengsi savo kūno varginti; bet Dievą mylėti visada galėsi; o tame yra vienuolių gyvenimo esybė ir tam yra noviciatas, kad žmogų išmokytų[] ir prirengtų,[] kaip reikia Diev[ą] mylėti ir žmonėms tarnauti. Taigi jei negalėsime, Brolau, pavyti kitų vienuolių gyvenimo aštrumuose ir kūno varginime ir alkinime, galėsime visada stengtis lygiai su jais Dievą mylėti ir dėl Dievo garbės ir artimo labo darbuotis, visą[] savo gyvatą[] pašvęsti. – Taigi ir čia nėr ko mums nusiminti. Šv. Augustinas išsitarė: mylėk Dievą ir daryk ką tinkamas! Mylėkime, Brolau, Dievą ir žmones, o Kristaus dvasia prives mus prie viso kas bus reikalinga ir mus[] išsitobulinimui ir žmonių išganymui. – Gal dėl menkos sveikatos alkinimo, badėjimo, nemigos nepanešime ne vienas iš mūs, bet, Brolau, Dievo ir artimo meilę panešime; o geriau sakant, Dievo meilė uždegs mus savo liepsna, apėmus visiškai mus, neš kur tinkama, prie viso labo, prie tobulybės, kad tik su užsitikėjimu, kaip kūdikis, jai atsiduotume visa širdžia ir visu protu. […] Kn. Jurgis






​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt