​​    ​




​Straipsniai

  

Lapkričio 30 d.  

​POKALBIS SU JAUNU JĖZUITU: NEBIJOKITE KRIZIŲ JŪRATĖ GRABYTĖ


t. Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Šį pavasarį vienuoliktaisiais jėzuitiško ugdymo metais EUGENIJUS PUZYNIA, SJ buvo pašventintas diakonu. Kaip šis ilgas kelias padėjo pasirengti dvasininko tarnystei – ir ne tik apie tai, – Eugenijus papasakojo žurnalo „Laiškai bičiuliams“ redaktorei Jūratei Grabytei. Ilgas ugdymas Jėzaus Draugijoje pirmiausia ugdo mus kaip žmones. Dvasininko tarnystės šiuo atveju nepabrėžčiau. Visada svarbu pirmiausia žmogiškai subręsti, o tam reikia nemažai laiko, tam skirtos ne tik filosofijos ar teologijos studijos, bet ir laikas tarp studijų – įvairios praktikos, apaštalinės patirtys. Jėzuitiškas ugdymas ir pasižymi tuo, kad tarp studijų yra daug praktikų. Kurios iš jų įsiminė labiausiai? Atėjęs į naujokyną žmogus jau pratinamas prie apaštalinio gyvenimo būdo. Jis turi atlikti praktiką ligoninėje, taip pat vadinamąją piligrimystės praktiką. Studijos irgi yra tam tikra praktika. Visos praktikos ir studijos ugdo, padeda suprasti, kad jėzuito gyvenimas bus kupinas įvairių patirčių, ne vien maldos ar kontempliacijos. Po naujokyno dvejus trejus metus studijuojama filosofija, paskui daroma dažniausiai poros metų pertrauka, vadinamasis interstitiumas, lotyniškai reiškiantis „tarp ir tarp“ – tarp teologijos ir filosofijos. Tuo metu esi paskiriamas dirbti, pvz., į mokyklą, kaip teko man, ar kitai apaštalinei veiklai, tiesiogiai nesusijusiai su studijomis. Po šios praktikos jėzuitas kviečiamas trejus ketverius metus studijuoti teologiją. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte per tuos ilgus ugdymo metus? O, jų labai daug... Naujokyne man labai įsiminė ligoninės praktika pas Motinos Teresės seseris Vilniuje. Tai buvo labai gili ir stipri, mane nepaprastai sukrėtusi patirtis. Reikėjo patarnauti benamiams, ligoniams, plauti jiems kojas, drąsiai galiu sakyti – dažnai sukirmijusias... Vėliau – filosofijos studijos. Koks iššūkis išvykti gyventi į kitą šalį! Anksčiau iš Lietuvos buvau išvykęs nebent į turistinę kelionę, o dabar turėjau keletą metų gyventi Paryžiuje – kitas kraštas, kultūra, kalba. Filosofiją studijuodamas skaitai įvairius autorius, ne vien religinius – net tikėjimo krizę galima išgyventi. Vėl didžiulis iššūkis. Po studijų atlikau praktiką Kaune, kur turėjau daug įvairios apaštalinės veiklos: Jėzuitų gimnazijoje buvau tikybos mokytojas, klasės auklėtojas, įkūriau chorą ir jam vadovavau – patyriau tikrai daug kūrybinio džiaugsmo. Ir po to man buvo labai sunku pereiti prie teologijos studijų. Vėl knygos, vėl nauja kalba ir naujas kraštas. Šį kartą – Italija. Ten išgyvenau tikrai nemažą krizę. Net buvau įsimylėjęs ir jau maniau, kad jėzuitu nebebūsiu. Bet šiek tiek stabtelėjau, netgi studijas nutraukiau, turėjau pusę metų svarstymams. Mano vadovybė labai supratingai priėmė šitą mano dvejojimą. Visos patirtys – ir įsimylėjimas – yra Dievo dovana, tad naudodamasis ignaciškaisiais principais bandai atpažinti, kurios dovanos tau labiausiai tinka, su kuriomis tiesiausiu keliu pasieksi savo pagrindinį tikslą – garbinti, šlovinti savo Kūrėją ir jam tarnauti, – o kurios nuo jo galbūt atitolins. Viską apsvarstęs, nusprendžiau toliau tęsti savo kelionę su Jėzaus Draugija.


t. Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

​Paminėjote dovanas – Dievas iš tiesų jums jų nepagailėjo. Pirmiausia atpažinote savo kaip muziko pašaukimą. Tačiau, nebaigęs studijų, pasukote kitu keliu. Nesakyčiau, kad muzika yra mano pirmasis pašaukimas. Būdamas paauglys pirmą kartą atėjau pas tuometinį mūsų parapijos Klaipėdoje kleboną jėzuitą Algį Baniulį ir pareiškiau: stosiu į seminariją. Jis klausia: o kiek tau metų? Gal, sako, dar pasimokyk... Iš tiesų buvau labai susižavėjęs dvasiniu keliu, jėzuitų tarnyste mūsų parapijoje. Joje dirbo tokios asmenybės, kaip Antanas Šeškevičius, Jonas Zubrus, neseniai amžinybėn iškeliavęs Ladislovas Baliūnas, Vidmantas Šimkūnas. Žavėjo jų santykis su žmonėmis, apaštalavimas. Tai mane ugdė nuo vaikystės. Kieme draugų net buvau vadinamas „kunigėliu“. Tik vėliau mūsų parapijos vargonininkės dėka radau muziko kelią. Įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją. Atsivėrė naujas pasaulis, nėriau į jį kaip žuvis į vandenį. Esu labai dėkingas savo pedagogams – ten sutikau nuostabių asmenybių! Paskui tęsiau studijas Muzikos akademijoje, bet buvau sau pasakęs, kad jei vaikystės pašaukimas kunigystei tikras, jis kažkokiu būdu grįš. Ir grįžo. Netikėtai, per pačias studijas... Visus drąsinčiau krizių nebijoti, nes tai – metas, kai galime atpažinti ne tik savo ribas, bet ir Dievo veikimą, kurio pakanka, kad trokštum jam tarnauti. Mokydamasis Muzikos akademijoje pajutau, kad gyvenimas eina tarsi ne ta vaga, jutau, kad trokštu kažko daugiau – irgi buvo ištikusi tam tikra krizė. Tad susiradau pažįstamus jėzuitus ir pasiprašiau pas juos. O ką Draugijoje atpažinote kaip didžiausią dovaną keliaujant link Dievo? Dievas norėjo duoti daug dovanų tėvui Ignacui, per jį – Draugijai ir visai Bažnyčiai, taip pat ir pasauliečiams. Man šv. Ignaco Lojolos dvasingumas – labai įkūnytas, nes nuolat esi raginamas ne tik žvelgti į dangaus aukštybes, bet ir į žemę, kur konkrečiai gyveni. Ypač brangus ignaciškojo dvasingumo principas „rasti Dievą visur“. Kad ir ką išgyvenčiau – krizę, sumaištį, džiaugsmą ar laimę – turiu ieškoti, kur už to slypi Dievas. Kitas principas – tyrimas, dvasinė įžvalga. Kokia ji svarbi! Žvelgiu į save ir atpažįstu, kad tarp mano minčių dar yra ir Dievo troškimas man. Bet dar ir piktoji dvasia mane veikia. Tad reikia rasti laiko pažvelgti į savo vidų ir stengtis ją atpažinti. Tai – kovos laukas. Ir dar man, kaip vienuoliui, labai priimtina tai, kad jėzuitas klauzūrą „nešiojasi su savimi“. Tai – misionieriškas principas. Esi kontempliatyvus veikdamas. Kiek visokių mokslininkų ir net menininkų yra tarp jėzuitų! Vadinasi, buvimas vienuolijoje nenuslopina kitų dovanų malonės. Aš jaučiu, kad viduje irgi nešiojuosi dvigubą dovaną – Dievui patarnauti per muziką, bet taip pat eiti ir jėzuito keliu. Dėkoju Jėzaus Draugijai, kad ji suteikė man Visuotinės Bažnyčios patirtį. Jeigu visas mūsų ugdymas vyktų tik Lietuvoje, neturėtume galimybės pamatyti, kaip Draugija išplitusi pasaulyje, kaip veikia įvairiose kultūrose ir šalyse – vadinasi, Ignacui Dievo duota charizma yra universali. Ir šiuolaikiška! Studijuodamas sutikau jėzuitų iš tokių šalių, į kurias turbūt niekada nenuvyksiu, pvz., iš Afrikos valstybių, Madagaskaro, Brazilijos... Tarptautiškumo patirtis skatina truputį praplėsti žvilgsnį, mokytis suvokti kito žmogaus poreikius, tarp jų – ir kultūrinius, kurie galbūt visiškai skirtingi nei tavo. Pvz., jėzuitų pagalba pabėgėliams yra atliepas į įvairių žmonių poreikius. Mūsų provincijos atstovas t. Vaidas Lukoševičius kaip tik dabar patarnauja pabėgėliams Pietų Afrikos respublikoje. Diakono tarnystei rengėtės ilgiau nei dešimtmetį. Kiek dar truks pasirengimas kunigystei? Taip, diakonatas yra kaip laiptelis į kunigystę, bet kunigystė nėra tikslas savyje. Tapęs kunigu dar negali pasakyti, kad viskas atlikta. Ne! Tu toliau esi jėzuitų bendruomenėje ir toliau esi ugdomas. Dar bus antras studijų ciklas – magistro darbą reikia parašyti, gal kada nors ir doktorantūroje studijuoti. Laukia ir paskutinis ugdymo etapas – terciatas – bei paskutinieji, iškilmingi, įžadai. Jėzui-to gyvenimas nėra nukreiptas tik į pasirengimą kunigystei. Tai tik vienas iš etapų, tau padedantis labiau patarnauti sieloms. Eugenijaus Puzynios, SJ, kunigystės šventimai vyks š. m. gruodžio 1 d. Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Primicijų šv. Mišios – gruodžio 2 d. Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Laiškai bičiuliams, 2018 ruduo-žiema Laiškai bičiuliams





​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt