​​    ​




​Straipsniai

 

Sausio 11 d.  

​POPIEŽIUS: MELSKIMĖS ĮKYRIAI IR PASITIKĖDAMI

EPA nuotrauka
​​
Sausio 9 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie „Tėve mūsų“ maldą. 

​Katechezėje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į Evangeliją pagal Luką, kuri atidžiai aprašo Jėzaus maldą, Jėzų gaubusią maldos atmosferą. Būtent Evangelijoje pagal Luką, priminė popiežius, yra trys šlovinimo himnai, kartojami kasdienėje Bažnyčios maldoje: Zacharijo giesmė (Benedictus), Marijos giesmė (Magnificat) ir Simeono padėka (Nunc dimittis). Evangelijoje pagal Luką Jėzus yra tas, kuris meldžiasi. Kaip rašo Lukas, Jėzaus atsimainymas įvyksta maldoje: „Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“ (Lk 9, 29). Tačiau kiekviename Jėzaus žingsnyje dvelkia Dvasia, kuri vadovauja Jo veiksmams. Jėzus meldžiasi per krikštą prie Jordano upės, kreipiasi į Tėvą prieš svarbiausius sprendimus, dažnai pasitraukia nuošaliai maldai. Malda užtaria Petrą, kuris netrukus jo išsižadės: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 31–32). „Tai guodžia: žinojimas, kad Jėzus meldžiasi už mus, meldžiasi už mane, už kiekvieną iš mūsų tam, kad mūsų tikėjimas nesusvyruotų“, – kalbėjo popiežius, pabrėžęs, jog tai vyksta ir dabar, šiuo metu. Jėzus už mus meldžiasi dabar ir mums to reikia. Mesijas meldžiasi kančios valandomis bei mirties akimirką: jis paguodžia moteris, meldžiasi už savo kankintojus, pažada rojų gerajam plėšikui ir paskutinį kartą iškvepia tardamas „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jėzaus malda skleidžia ramybę, nuramdo stipriausias emocijas, keršto ir atsilyginimo troškimą, sutaiko žmogų su pikčiausiu jo priešu – mirtimi. Būtent Luko Evangelijoje surandame mokinio prašymą išmokyti melstis – „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Iš šio prašymo gimsta Jėzaus mokymas, kokiais žodžiais ir su kokiu nusiteikimu dera kreiptis į Dievą. Šio mokymo pirmieji žodžiai yra būtent „Tėve mūsų“, „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Ne „šeimininke“, ne „globėjau“, o „Tėve“. Mes turime Tėvą, Dievas yra Tėvas, krikščionis kreipiasi į Dievą žodžiu „Tėve“, pabrėžė popiežius Pranciškus. Viešpats taip pat paaiškina maldos nuostatas: viena vertus, reikia būti „įkyriam“, kita vertus – pasitikėti. Jėzus pasitelkia palyginimą apie tą, kuris naktį užklumpa draugą ir prašo duonos: „Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“ (Lk 11, 9). Maldoje reikia ištvermės, reikia įkyrumo. Tuoj po to Jėzus kalba apie tėvą, kuris išklauso alkaną vaiką: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę?“ (Lk 11, 11). Dievas yra Tėvas, kuris išklauso savo vaikus. Tačiau, anot popiežiaus, skaitydami šiuos žodžius galbūt dvejojame: kiek kartų mūsų maldos, rodos, nesulaukė jokio atsakymo. Kiek kartų beldėme į uždarytas duris. Tačiau būtent tokiu atveju Jėzus pataria nepasiduoti, toliau primygtinai melsti. Nes malda keičia tikrovę: jei ne tikrovę aplink mus, tai mus pačius, mūsų širdį. Kiekvienam besimeldžiančiam Jėzus pažadėjo Šventosios Dvasios dovaną. „Galime būti tikri, kad Dievas atsilieps“, – sakė popiežius. Nežinome, kada, tačiau atsilieps. Galbūt teks prašyti visą gyvenimą, tačiau atsilieps. Laimės troškimas širdyje vieną dieną bus išpildytas: „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18, 7). Tai bus didinga šlovės ir prisikėlimo diena. Jau dabar malda yra pergalė prieš vienatvę ir neviltį. Nesuprantame viso to, kas vyksta istorijoje, tačiau žinome, kad toji diena ateina ir kad yra Tėvas, kuris laukia išskėstomis rankomis. Po bendrosios audiencijos katechezės popiežius Pranciškus pasveikino visus maldininkus, ypač jaunuolius, senelius, ligonius ir jaunavedžius. Jis priminė, kad sekmadienį švenčiama Jėzaus Krikšto šventė, kuria užbaigiamas liturginis Kalėdų laikas. Ir mums yra svarbu pagalvoti apie savo krikštą, kuris mus padarė krikščionimis, Bažnyčios ir Kristaus kūno nariais. Šventasis Tėvas paragino audiencijos dalyvius pasikalbėti apie savo krikštą su tėvais, draugais, krikštatėviais, seneliais: kada ir kaip tai įvyko? Kada gimėme tikėjimui? Galbūt verta tą metų dieną švęsti kaip savo asmeninę šventę. „Dėkokime Viešpačiui už tikėjimo dovaną ir prašykime Šventosios Dvasios stiprybės būti drąsiais Jėzaus liudytojais“, – paragino Šventasis Tėvas. 








​​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt