​​    ​




​Straipsniai

  

Spalio 29 d.  

PSICHOLOGĖ L. VĖŽELIENĖ: GYVENTI PRIEŠAIS VEIDRODĮ – STIPRIAI PAVOJINGA RASA BAŠKIENĖ 



„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“ Šiais laikais, kai kuklumas jau nebėra vertintina dorybė, gresia pagunda įpulti į savigyros ir pernelyg didelio dėmesio sutelkimo į save spąstus. Išmaniosios technologijos suteikia daugybę galimybių būti pastebėtais, giriamais – tokiais, kuriais žavimasi. Tuo tarpu popiežius Pranciškus susitikime su jaunimu Vilniuje atkreipė dėmesį į pagundą sukoncentruoti dėmesį tik į save, savo įvaizdį ir gerovę. Jis sakė: „Negražu gyventi priešais veidrodį, negražu...“ Bet ar visuomet galime vadinti narcizu tą, kuris drąsiai save pristato, nevengdamas viešai pasidalinti gražesne savo nuotrauka ar laimėjimu? Tą, kuris nemėgsta kritikos? Kuo pasižymi narcizinė asmenybė ir kaip elgtis, sutikus ją savo kelyje? Į šiuos ir kitus klausimus atsako psichologė, psichoterapeutė LINA VĖŽELIENĖ.

​Visi mėgstame būti pastebėti, pagirti, tačiau kai kuriems žmonėms dėmesio ir žavėjimosi niekada nebūna per daug. Tokius žmones, ypač susitelkusius į save, paprastai vadiname narcizais. Kas yra narcizmas? Kuo jis pasireiškia? Narcizmas, paprastai kalbant, yra patologinė savimeilė. Žmogus, kaip tas graikų mito jaunuolis, atstumia kitų meilę ir iki išsekimo grožisi savimi pačiu. Netgi ne savimi pačiu, o tik savo atvaizdu vandenyje. Tai ir būtų esminis narcizinio sutrikimo elementas. Žmogus žavisi ir myli savo paties atvaizdą, įvaizdį ar įspūdį, kurį jis daro aplinkiniams. Įsivaizduoja esąs tobulas ir ypatingas. Narcizas labai dažnai išgyvena gėdos jausmą, jei kam nors jo žavusis atspindys nepasirodo labai žavus. Gali reaguoti agresyviai, gynybiškai į bet kokią jo nuomonės ar reikšmingumo kritiką. Narcizmu pasižyminčios asmenybės vengia artimesnių santykių, bijo, kad niekas nepriartėtų pernelyg arti ir nepamatytų ne tokių tobulų narcizo vidinio pasaulio pusių. Todėl kitus žmones jis laiko per atstumą ir vartoja tik kaip savo paties atspindžio patvirtinimus, bet nemezga su jais nuoširdžių santykių. Jei graži šeima ar gražus (svarbus, turtingas...) partneris (-ė) papildo nuostabų jo paties paveikslą, tai tuomet atsiranda jiems vietos ir jo gyvenime. Jei gadina įvaizdį – neatsiranda. Patys būdami svarbūs ir reikšmingi, socialinius ryšius narcizai taip pat linkę megzti tik su svarbiais ir reikšmingais. Kad tas taip mylimas savo paties atvaizdas vandenyje būtų dar nuostabesnis.


Psichologė, psichoterapeutė Lina Vėželienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas nulemia narcizinės asmenybės tipą? Kuo narcizas skiriasi nuo perfekcionisto? Kas lemia? Laikmetis, auklėjimas, prigimtis, pasirinktos vertybės, aplinka, kurioje augo būdamas vaikas, jam kelti atitikimo tėvų lūkesčiams reikalavimai, nepriėmimas, sąlyginė ,,meilė“ – daugybė sudedamųjų dalių. Lemtingų detalių gali būti daug, tačiau šio sutrikimo pagrindą visgi sudaro menka savivertė, kurią reikia kompensuoti štai tokiu, narciziniu būdu. Perfekcionizmas labiau būdingas obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, kuomet žmogus nenuilstamai save tobulina ir reikalauja iš savęs vis daugiau ir vis geresnių rezultatų. Narcizas save jau laiko tobulu, jis tik nori, kad ir kiti taip manytų. Todėl jis taip labai piktinasi, jei aplinkiniai kažkaip nepastebi jo ypatingumo, pavyzdžiui, kai nepakliūna pas geriausią gydytoją arba kai jam nepasiūlomos geriausios sąlygos. Perfekcionisto netobulumas yra sąmoningas ir aiškiai suvoktas, todėl belieka tik jį sukontroliuoti, kad nebebūtų taip, kaip yra. Narcizo menkavertiškumas glūdi giliai pasąmonėje, retai kada sąmoningai suvokiamas, nebent per gėdos išgyvenimą ar per agresiją, kuomet kyla demaskavimo grėsmė. Ar galime teigti, kad dabartinė jaunoji karta yra ypač linkusi į „gyvenimą prieš veidrodį“? Nedrįsčiau teigti, kad dabartinė jaunoji karta yra ypač linkusi į narcizmą. Galbūt, tik sąlygų narcizmui progresuoti šiais laikais yra daugiau, nei, tarkim, XIX amžiuje, kuriame klestėjo aristokratinis snobizmas, todėl pasijusti ypatingai svarbiu ir reikšmingu buvo kiek sunkiau, nes daug kam to neleisdavo aplinkybės. Šiais laikais socialiniame tinkle gali susikurti kokį tik nori savo paties paveikslą ir juo grožėtis dieną naktį. Nesunkiai gali susiorganizuoti ir palaikymo (,,laikinimo“) grupes. Todėl sąlygos narcizmui klestėti šiais laikais tikrai geresnės. Prie narcizmo ligos klestėjimo taip pat prisideda įvaizdžio susvarbinimas, konkurencinė pasaulėžiūra, polinkis vertinti save, lyginant su kitais. Visa tai griauna žmogaus savivertę, nes visada rasis gražesnių, ypatingesnių, išmintingesnių... Pralaimėjusieji konkurencinėje kovoje į nuostabiausiojo sostą renkasi narcizinę poziciją kaip būdą išlikti. Po žaviais įvaizdžiais žmonės slepia savo silpnybes ir netobulumą, mokosi nieko nejausti ir į nieką neįsijausti. Taip pamažu ima merdėti įklimpę savo netikrume, prarasdami paprastą žmogiškumą. Todėl, manau, kad ,,gyventi priešais veidrodį“ yra ne tik kad negražu, bet ir stipriai pavojinga. Gausybė kokio nors asmens selfių, tikintis surinkti kuo daugiau laikų Instagrame ar Feisbuke, byloja aplinkiniams apie perdėtą žavėjimąsi savimi. Ar išmaniosios technologijos ir socialiniai tinklai įtakoja mūsų norus žavėti ir nuolat susilaukti pagyrų? Ne visada tai reiškia, kad žmogus labai žavisi savimi. Neretai poreikis įkyriai viešintis reiškia vienišumo, apleistumo patirtis. Galbūt ir norą, kad bent virtualiame pasaulyje kas nors atkreiptų į jį dėmesį, patvirtintų, kad jis matomas, įdomus bent kažkam. Žinoma, dažniausiai, perdėtas savęs reklamavimas susijęs su menkos savivertės kompensacija. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pernelyg nusikuklinę ir kitokiais būdais savo menkavertiškumą kompensuojantys piliečiai be jokio reikalo kritikuoja ir šaiposi iš nebijančių viešiau apie save papasakoti asmenų. Tuomet jau bet kurį žmogų, socialiniame tinkle pasidaljusį savo laimėjimu ar gražesniu selfiu, puola gėdinti kaip nekuklų save įsimylėjusį narcizą. Tiems jūsų minėtiems aplinkiniams vertėtų atsisakyti pretenzijų į aiškiaregystes ir mėgėjiško diagnozavimo. Ne visi socialiniuose tinkluose aktyviai save pristatantys žmonės serga narciziniu asmenybės sutrikimu ir ne visi narcizmo liga sergantys meilę sau reiškia viešindami selfius. Kaip reikėtų elgtis, sutikus savo kelyje narcizą? Ar reikėtų stengtis jį pakeisti? Narcizai pasižymi dviem ryškiais elgesio modeliais. Pirmasis: kitą žmogų jie idealizuoja, sudievina tam, kad patys šalia atrodytų įspūdingiau, o antrasis modelis pasireiškia tuo, kad šalia esančius žmones narcizai stengiasi sumenkinti, pažeminti, nuvertinti. Tuomet taip pat atrodo įspūdingiau patys. Susidūrus su vienokiu ar kitokiu elgesiu savo atžvilgiu reikėtų nepasiduoti narcizinėms manipuliacijoms, stengtis išlaikyti nuomonę apie save tokią, kokia ji yra, nepriklausomai, ką jums ,,suokia“ savus poreikius tenkinantis narcizas. Dar vienas santykio su narcizu ypatumas – nereikėtų tikėtis, kad narcizas prisileis jus taip arti, jog jausitės mylimas ir svarbus. Kitas žmogus jam svarbus tik tiek, kiek geba patvirtinti jo paties nuostabumą. Taip pat nereikėtų tikėti nuoširdaus atvirumo, sąžiningumo kalbant apie jausmus ar poreikius. Į vidinį narcizo pasaulį taip lengvai nebus leista įžengti niekam. Galbūt - niekada. Bet kokia kritika, moralizavimai, kaltinimai narcizinę asmenybę dar labiau užveria nuo santykio su kitu. Jei norite ką nors pakeisti, bandykite jį mylėti tiesiog tokį, koks jis yra. Galbūt pamažu jums pavyks nukreipti jo dėmesį nuo atvaizdo prie jo paties. Jei santykyje jausis saugiau, gal pamažu jis pamatys ir kitą žmogų kažkaip kitaip, ne tik kaip potencialiai pavojingą jo įvaizdžio demaskuotoją. Ar galima išgyti nuo narcizmo? Galime grįžti prie graikų mito... Jaunuoliui būtų užtekę neatstumti jam siūlomos Afroditės meilės ir jis nebūtų tapęs žydinčiu narcizu. Nebūtų miręs kaip žmogus. Gydant narcizą nūdienos sąlygomis galiotų ta pati sąlyga – išdrįsti neatstumti jam dovanojamos Meilės. Išdrįsti įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą, pasitikėti juo, atsiverti, rizikuoti, mylėti. Ir nereikės tuomet vienišam merdėti prie savo veidrodinio atspindžio. Žvelgiant psichoterapiniu aspektu, narcizmas gali būti gydomas kaip ir bet kuris kitas asmenybės sutrikimas. Kantriai, ilgai, pačiam žmogui labai norint ir labai stengiantis. Gydymo esmė: padėti žmogui priimti jo paties žmogiškumą, su visomis jo spalvomis, netobulumais, trūkumais, ribotumais. Suvokęs, kad yra toks pat paprastas žmogus, kaip ir visi kiti – nei blogesnis, nei geresnis, atradęs savyje daug vertingesnių dalykų, nei įvaizdis, susigrąžinęs sau teisę jausti, klysti, nežinoti, nemokėti, kasdien rinkdamasis ,,būti“, o ne ,,atrodyti“ narcizas ima sveikti.  ​







​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt