​​    ​




​Straipsniai

 



​Birželio 30 d. ​SEKMADIENIO MEDITACIJA. JĖZUS IR ATMETIMAS
​ 

pixabay.com nuotrauka

​[Samarijos] kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės linkui. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. /Iš Lk 9, 51–56/ Nėra skausmo didesnio už atmetimą. Nėra skaudžiau, nei patirti, kad vienintelis tavo nuoširdaus atsidavimo ir pasišventimo vaisius – sudužusi ir apleista širdis. Abejingumas, nesidomėjimas ar neištikimybė žmogaus, kuriam rodėme visą savo palankumą. Nėra didesnio skausmo už tą, kurį patiriame, kai įdėję visas pastangas tapti kuo profesionalesni ar kvalifikuotesni, pastebime, kad kitas mus aplenkė arba mūsų kompetencija nėra vertinama. Atmetimas ne vien skaudina. Atmetimas dažnai sužeidžia ir sužaloja, pakirsdamas pasitikėjimą. Dauguma mūsų susidūrėme su atmetimu, tačiau tik nedaugelis tomis aplinkybėmis elgėmės išmintingai ir veiksmingai. Mūsų gyvenimą vis dar kausto atmetimo baimė, nes nesame pakankamai atidžiai įsižiūrėję į tai, kaip pats Jėzus Kristus elgėsi susidūręs su atmetimu. Mūsų gyvenimą vis dar kausto atmetimo baimė, nes nesame pakankamai atidžiai įsižiūrėję į tai, kaip pats Jėzus Kristus elgėsi susidūręs su atmetimu. Priešingai nei daugelis mano, Jėzaus gyvenimas nebuvo kupinas palaimos ir privilegijų dėl jo ištikimybės Dievui. Anot evangelisto Luko, Jėzus buvo atmestas kaip tik dėl to, kad siekė įgyvendinti jam patikėtą misiją. Kažkur tarp mūsų apsisprendimo ir mums patikėtos misijos bet kurio iš mūsų taip pat laukia atmetimo tikimybė. Samarija skyrė žydus, gyvenančius šiaurinėje Galilėjoje ir pietinėje Judėjoje. Samarijos gyventojai niekino žydus. Priešiškumas taip stipriai atribojo žydus nuo samariečių, kad šie su jais nemezgė jokių dalykinių santykių, jų nemėgo, jais nepasitikėjo, nevalgydavo kartu, neliesdavo nieko, ką buvo palietęs samarietis. Skirtis buvo tokia gili, jog šiaurinėje dalyje gyvenę žydai į Jeruzalę verčiau keliaudavo aplinkui, palei Jordano upę, daugybe mylių pailgindami kelionę, kad tik išvengtų susidūrimo su priešiškais samariečiais. Jėzus buvo Galilėjoje, tačiau apsisprendęs vykti Jeruzalėn, užuot pasukęs aplinkiniu keliu, nusprendė eiti tiesiai per Samariją. Samariečiai jo nepriėmė, nes jo kelionės tikslas – Jeruzalė. Nepriėmė, nes matė, jog jis yra jų nemėgstamas žydas, keliaujantis per jų teritoriją į Jeruzalę. Kaimo gyventojai atmetė Jėzų. Kaip konkrečiai jie tai padarė, mes nežinome. Gal tiesiog buvo jam šiurkštūs. Gal tyčiojosi. O gal iškabino plakatus su užrašais: „Vienintelis geras žydas – miręs žydas.“ Nežinome, kaip jie įžeidinėjo Jėzų. Žinome, kad neleido nei jam, nei jo bendražygiams pasilikti kaime. „Liepsime ugniai kristi iš dangaus“ ...Mokiniai rėmėsi teisinga religija, tačiau juos skatino klaidinga dvasia. Visada pavojinga skaityti, interpretuoti ir pritaikyti Dievo žodį, vadovaujantis klaidinga dvasia. Jokūbas ir Jonas mėgino pateisinti savo įkarštį sunaikinti samariečius, pasiremdami jiems gerai žinomu bibliniu įvykiu. Pasakojama, kad pranašas Elijas prisišaukė ugnies iš dangaus ir ši sunaikino tuos, kurie abejojo Dievo valdžia. Prašymą sunaikinti samariečius jie rėmė savuoju Biblijos suvokimu. Jėzui teko juos pataisyti ir sudrausti, nes šie ketino nekritiškai, paviršutiniškai ir raidiškai pritaikyti Dievo žodį, nesirūpindami maldinga širdimi perprasti Dievo Dvasią. Galutinis Biblijos tikslas nėra suteikti mums mandatą ar moralinį pateisinimą vienam kitą naikinti. Galutinis Biblijos tikslas yra kiekvieną mūsų vesti į mylintį santykį su Dievu ir vienas su kitu. Jėzus sako: „Aš atėjau ne naikinti gyvybės. Atėjau gelbėti. Atėjau ne naikinti. Atėjau išlaisvinti. Atėjau ne atimti gyvenimo. Atėjau, kad turėtumėt gyvenimo, kad apsčiai jo turėtumėte.“ Vėliau jį atmetusiems žmonėms Jėzus padarė nuostabų dalyką. Nesmogė jiems atgal kerštaudamas. Nesileido į ginčus su tais, kurie jį atmetė. Nenorėjo sunaikinimo tų žmonių, kurie jį pažemino Samarijos kaime. Jėzus padarė nuostabų dalyką jį atmetusiems žmonėms. Jėzus nedarė nieko. Jėzus nieko nedarė. Tačiau šiame nieko nedaryme telpa daugybė dalykų. Kai mus atmeta, prireikia kur kas daugiau jėgų išlaikyti ramybę, nei piktai ir kerštingai smogti atgal. Jėzus nesiėmė jokių atsakomųjų veiksmų prieš tuos, kurie jį atmetė. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad Jėzus suprato pakantumo vertę. Jėzus suprato, kad šiame pasaulyje ne visi pritars tam pačiam tikėjimui. Ne visi eis tuo pačiu keliu. Ne visi seks tuo pačiu apreiškimu, kad ir koks tikras jis būtų. Ir kad vien tie, kurie viduje jaučiasi silpni ir neužtikrinti, mėgina priversti kitus tikėti tuo, kuo jie tiki, gyventi taip kaip jie gyvena ir galvoti taip, kaip galvoja jie. Pakantumo ir pagarbos stoka tiems, kurie nesutinka su konkrečia pasaulėžiūra, rodo asmens, Bažnyčios ar visuomenės silpnumą. Jėzus jautėsi toks užtikrintas ir pasitikintis savimi, kad gebėjo toleruoti ir net mylėti tuos, kurie jį atmetė. Tik žmonės, kurie jaučiasi tokie saugūs ir pasitikintys, kad gali būti savimi, leidžia ir kitiems būti tuo, kas jie yra, nesiimdami prieš juos kokių nors veiksmų ar nejausdami apmaudo. Jėzus jautėsi toks užtikrintas ir pasitikintis savimi, kad gebėjo toleruoti ir net mylėti tuos, kurie jį atmetė. Antra, Jėzus nedarė nieko, kadangi gebėjo peržengti savo paties sužeidimą, kurį patyrė dėl atmetimo, ir pasirūpinti sužeistumu tų, kurie jį atmetė. Žmonės, kurie gyvena atmesdami kitus, giliai žeidžia save. Samariečiai atmetė Jėzų dėl savo pačių ignorancijos ir baimės. Baimė ir ignorancija dar ir šiandien kursto bei maitina išankstinį priešiškumą bei fanatizmą. Samariečiai nieko apie Jėzų nežinojo. Jie tik manėsi viską apie jį žiną, nes galvojo jį esant tiesiog dar vieną žydą, tad padėjo jį į lentynėlę ir iš anksto apie jį susidarė nuomonę. Jie įvertino Jėzų, susiedami jį su kitais žydais. Jie padarė prielaidą, kad Jėzus niekina juos taip kaip visi kiti žydai. Jie atmetė jį dėl ignorancijos ir bijodami žmonių grupės, kuriai Jėzus priklausė. Jūs ir aš esame atmetę kitus ir patyrėme kitų atmetimą lygiai dėl tų pačių priežasčių. Tačiau prieš atmesdami kitą dėl priklausymo kokiai nors grupei, kodėl negalėtume suteikti jam šansą pademonstruoti tikrąjį savo charakterį, užuot pasitenkinę prielaidomis apie jo ar jos tapatybę? Gal atrasime, kad ne visi baltieji yra rasistai, ne visi juodaodžiai yra tinginiai, ne visi liberalai yra laisvo gyvenimo propaguotojai, ne visi kapitalistai yra godūs, ne visi socialistai yra komunistai, ne visi musulmonai yra teroristai, ne visi izraeliečiai yra sionistai, ne visi, kurie pasisako už moters apsisprendimo teisę, pasisako už abortą, ir ne visi bažnyčią lankantieji yra veidmainiai. Lai Dievas padeda mums rasti kūrybingų būdų tarnauti net tiems, kurie niekina mus. …Biblija rašo, kad Jėzus su mokiniais tiesiog pasuko į kitą kaimą, o paskui nukeliavo į Jeruzalę, užkopė į Kalvariją kitu keliu. Net ir atmetimo akivaizdoje, Jėzus randa būdą, kaip paaukoti savo gyvenimą už savo niekintojus. Lai Dievas padeda mums rasti kūrybingų būdų tarnauti net tiems, kurie niekina mus. Pagal pastoriaus dr. Kennetho L. Samuelio pamokslą, publikuotą preachingandworship.org parengė Saulena Žiugždaitė




​​


​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt