2021.07.24 / bernardinai.lt




Septintą dieną Jis ilsėjosi: apie krikščionio poilsį



Unsplash.com nuotrauka

  

Pirmajame Pradžios knygos puslapyje Dievo „darbas“ yra pavyzdys žmonėms, tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį“: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2). Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį“ aiškinti kaip Jo „neveikimą“. Iš tiesų davęs pradžią pasauliui kūrimo aktas savo prigimtimi yra nenutrūkstamas; Dievas nesiliauja veikęs, kaip primena pats Jėzus kalbėdamas apie šabo priesaką: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Dieviškuoju poilsiu septintą dieną nedaroma užuominos apie neveikiantį Dievą, bet pabrėžiama to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum išreiškiamas Dievo stabtelėjimas priešais visą „labai gerą“ (Pr 1, 31) jo rankų darbą, kad tai būtų galima apžvelgti džiaugsmo kupinu žvilgsniu, kontempliatyvios prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi to, kas atlikta, grožiu; žvilgsnį, aprėpiantį visus daiktus ir ypač žmogų kaip kūrinijos viršūnę.

Šiandienos žmogus linkęs menkinti kontempliatyvų poilsį kaip bergždžią ir nenaudingą, užmiršdamas, kad taip iš visų savo atliekamų darbų atima svarbiausia – jų prasmę. Ramiu poilsiu žmogaus veikla apsaugoma ne tik nuo tuščio aktyvizmo, bet ir nuo nežaboto godumo bei sąmonės užsisklendimo, skatinančio vaikytis išskirtinai asmeninės naudos. Savaitinio poilsio įstatymas įpareigoja septintą dieną susilaikyti nuo darbo, „idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti“ (Iš 23, 12). Poilsis yra žvilgsnio išplėtimas, leidžiantis apsidairyti ir išvysti kitų teises. Dekalogo įsakymas, kuriuo Dievas įpareigoja laikytis šabo, būdinga formuluote pateiktas Išėjimo knygoje: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną“ (Iš 20, 8). Po kelių eilučių įkvėptajame tekste tai pagrindžiama primenant Dievo darbus: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11). Prieš nurodydamas, ką reikėtų daryti, įsakymas pažymi, ką reikėtų atsiminti. Jis kviečia vėl atgaivinti tų didingų bei pamatinių Dievo kūrimo darbų atminimą. Šis atminimas turėtų įkvėpti gyvybę religiniam žmogaus gyvenimui ir tada pripildyti dienas, kurias žmogus pašauktas ilsėtis. Taip Senajame Testamente poilsis įgyja būdingą religinę vertę: tikintysis kviečiamas ne tik ilsėtis, bet ilsėtis Viešpatyje, šlovindamas ir dėkodamas. Naujajame Testamente Jėzus irgi kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su Dievu. Jis nebijo skirti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (Mk 1, 35–37). Kitur jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Dievo apvaizda (Lk 12, 22–31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (Mk 4, 27).

​Kad pats poilsis nesibaigtų tuštuma ar nevirstų nuobodulio šaltiniu, dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji iš kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus. Juk Jėzus sako sutiktai prie Jokūbo šulinio samarietei: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14). Sekmadienio ir atostogų poilsis, jei gerai išnaudojamas, mums teikia galimybę sustabdyti per daug neramų gyvenimo ritmą, išvaduoti mūsų nervų sistemą nuo įtampos, nuo per didelio minčių kiekio ir atkurti darnesnius santykius su daiktais, žmonėmis ir ypač su Dievu. Evangelinis poilsis leidžia kasdieniams rūpesčiams ir užduotims grįžti į tikrąją jų vietą: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasiniam gyvenimui; susitikimuose ir ramesniuose pokalbiuose vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą. Be to, atostogos turėtų padėti mums pamiršti laikrodį ir leisti patirti, jog ir be mums svarbių darbų pasaulis nesugriūva. Kartais laiko praradimas – poilsiaujant, nieko neveikiant – yra geriausias būdas jį atrasti, o išties prarastas ar iššvaistytas laikas yra tas, kurį praleidžiu anapus savęs, blaškydamasis, niekada nekeldamas sau esminių gyvenimo klausimų: kas esu? Ko noriu? Kur keliauju? Koks tos kelionės tikslas? Ir nesusimąstydamas, kad yra Dievas ir kad aš egzistuoju būtent Dieve.

​Kitaip sakant, kas keliauja atostogauti nesirūpindamas numalšinti sielos troškulį, tas grįš į namus dvasiškai nesustiprėjęs; tačiau kas ras laiko išgirsti ir sutikti gyvenimo Dievą, tikrąją poilsio vietą – Kristų, kaip Marija, „atsisėdusi prie Viešpaties kojų“ (Lk 10, 39), tas grįš pailsėjęs ir atnaujintas bei radęs vidinių įžvalgų ateities iššūkiams ir darbams. Poilsis turi apimti ir sielos gelmes, skelbti amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Tada šventadienio ir atostogų poilsiu bus patvirtinamas ne tik absoliutus Dievo pirmumas, bet ir žmogaus pirmumas bei orumas visuomeninio ir ekonominio gyvenimo reikalavimų atžvilgiu ir taip pranašiškai skelbiama „nauja žemė“ (Apr 21, 1), kur išlaisvinimas iš nuopuolio darbų (Pr 3, 17–19) bus visiškas ir galutinis.  




 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt