​​    ​




​Straipsniai

 

Gegužės 10 d.  

​SVEIKA, MARIJA, KARŽYGE NENUGALIMOJI RASA BAŠKIENĖ 



​Nuo pirmųjų krikščionybės amžių Švč. Mergelę Mariją – Išganytojo Motiną – gaubė didžiulė tikinčiųjų pagarba. Iki šiol tikima, kad Marija yra didžiausia žmogaus užtarėja pas Dievą. Po 431 m. Bažnyčios Visuotinio Susirinkimo, kuriame Bažnyčios Tėvai Marijai oficialiai pripažino „Dievo Gimdytojos“ (Theotokos) titulą, 432–440 metais popiežius Sikstas III Romoje pastatė ir dedikavo Marijai vieną pirmųjų šventovių – Santa Maria Maggiore. Nuo tada prasidėjo didelis tikinčiųjų pamaldumas Švč. Mergelei Marijai. Dievo Motinos kultas Bizantijoje V a. Dievo Motinos kultas pradėjo skleistis Rytų Imperijos sostinėje Konstantinopolyje. Jos garbei buvo statomos šventovės, tapomos ikonos, kasmet vykdavo šventės ir procesijos. Tuo laikotarpiu buvo sukurtas pats garsiausias ir reikšmingiausias Švč. Mergelės Marijos pašlovinimo kūrinys – himnas Akathistos. Pasak istoriko Dariaus Barono, gegužės 7 d. Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje skaičiusio pranešimą „Dievo Motina – Konstantinopolio gynėja“, jame visa triumfo jėga prasiveržia teologinės refleksijos, metaforų kalba nušviečiančios dieviškąjį Išganymo planą žmonijai ir Mergelės Marijos vaidmenį jame. Šiame liturginiame kūrinyje visu poetiniu įtaigumu įtvirtinama Efeso Susirinkimo dogma, kad Švč. Mergelė Marija yra Dievo Gimdytoja – Theotokos. Šis himnas tapo bizantiečių pergalės giesme, giedama atsidėkojant už pergalę prieš priešus. Švč. Mergelės Marijos kultas ir jį lydėję istoriniai įvykiai vis labiau įtvirtino įsitikinimą, kad Konstantinopolis – tai ypatingas Dievo Motinos miestas. Dvi Konstantinopolio šventovės: Blachernai priemiesčio koplyčia ir Chalkoprateia bažnyčia, kurias, kaip manoma, pastatė imperatoriaus Leono I (457–474 m.) žmona Verina, saugojo Marijos galvos ir pečių skraistę maforijų (maphorion) ir juostą (ζώνη). Buvo tikima, kad per šias relikvijas būdavo gaunama Marijos pagalba, kai kraštą ištikdavo nelaimės. 626 m. Konstantinopolį priešai apsupo iš visų pusių: nuo žemyno puolė avarų ir slavų gentys, nuo Mažosios Azijos pusiasalio kranto – persai. Miesto valdovas imperatorius Heraklijus (610–641 m.) su pagrindinėmis pajėgomis buvo išvykęs į tolimą ekspediciją prieš Persiją. Gynėjai maldavo Dievo Motiną pagalbos. Maldos buvusios išklausytos: netoli Blachernai šventovės buvo nuskandinti per Aukso rago įlanką Konstantinopolio sienų link besiveržę slavų ir kitų laukinių tautų kariai. Gynybinės miesto sienos taip pat atlaikė puolimą. Po 626 m. įvykių pradėtos rengti kasmetinės padėkos Dievo Motinai procesijos. Bizantijos imperijai didelę grėsmę kėlė musulmonai, plėtę savąsias ribas. Arabų sausumos kariuomenė ir laivynas Konstantinopolį buvo apgulę 674–678 ir 717–718 m. Bizantiečiai atlaikė puolimus ir dėl savo karių narsumo bei išradingumo, ir dėl, kaip tikėta, Dievo bei Švč. Mergelės Marijos teiktos pagalbos. Ypač didelis vaidmuo tekdavęs Dievo Motinos maforijui, kuris būdavo demonstruojamas priešams. 860 m. Konstantinopolį visiškai netikėtai užpuolė tuo metu rusais vadinti išeiviai iš Skandinavijos, įsikūrę prie Rytų Europos upių. Imperatorius Mykolas III tuo metu buvo išvykęs į karo žygį prieš arabus. Simeono Logoteto kronikoje rašoma, kad, gavęs žinią apie rusų antpuolį, paskubomis į Konstantinopolį sugrįžęs imperatorius drauge su patriarchu Fotijumi surengė procesiją, kurios metu maforijus buvo įmerktas į jūrą. Jūroje kilusi audra nuskandinusi didžiąją dalį priešų laivų.




​X a. Konstantinopolyje imtos rengti specialios triumfo eisenos. Po sunkių kovų su bulgarais ir rusais bizantiečiams pagaliau pavyko okupuoti rytines Bulgarijos sritis. Šios pergalės proga Konstantinopolyje 971 m. buvo surengta triumfo eisena, kurios priešakyje važiavo imperatoriaus triumfui skirtas išpuoštas, baltų arklių traukiamas vežimas. Priėmęs šią ir kitas pavaldinių dovanas, Jonas I Tzimiskis nusprendė pademonstruoti savo nusižeminimą, atsisakydamas lipti į vežimą. Garbė juo važiuoti atiteko iš Bulgarijos parsigabentai Dievo Motinos ikonai, pastatytai virš trofėjų, pasisavintų iš Bulgarijos valdovų šeimos, taip parodant, kad ji yra pergalės autorė. X–XI a. Dievo Motinos ikonos tapo labai svarbios žmonių pamaldumui. Ypač garbinama buvo Marijos Nikopėjos („Pergalę teikiančiosios“) ikona, saugota Blachernai koplyčioje, tačiau lemiamas vaidmuo atiteko Dievo Motinos Hodegetrijos ikonai, saugotai Konstantinopolio Hodegono vienuolyne. Šiai ikonai XI–XIII a. prigijo paladijaus (palladium/palladion) titulas. Ji tapo svarbiausiu imperatorių, Konstantinopolio ir visos imperijos saugumo garantu. Pasak istoriko D. Barono, istorija parodė, kad vien tokio garanto neužteko, kad būtų įveikta sisteminė vėlyvosios Bizantijos imperijos krizė. Tačiau net ir tada, kai iš kadaise galingos ir tūkstantį metų gyvavusios valstybės beliko tik varganas jos šešėlis, tikėjimas Dievo Motinos teikiama parama nebuvo išblėsęs iki pat tragiškos atomazgos 1453 m. gegužės 29 d., kai turkai osmanai užėmė Konstantinopolį ir likvidavo krikščioniškąją Bizantijos imperiją. Tačiau dėl šios katastrofos graikai kaip krikščioniška tauta neišnyko ir po beveik 400 metų trukusios okupacijos sugebėjo atkurti savo šalį. Kitos Pietų ar Rytų Europos tautos, patyrusios ilgalaikes svetimšalių okupacijas, taip pat sugebėjo išlaikyti savo krikščioniškąjį tapatumą ir, susiklosčius palankioms sąlygoms, atkurti ar sukurti savo valstybes. Lietuvos Globėja Vytauto laikų Lietuvai Bizantijos, kaip ir kitų krikščioniškųjų šalių, palikimas ir ideologiniai ištekliai buvo ir reikalingi, ir svarbūs. Savo ruožtu graikams rūpėjo galima lietuvių karinė parama. Būtent tuomet kontaktai tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Bizantijos buvę intensyviausi. Priėmus krikščionybę Lietuvoje prigijo ir Švč. Mergelės Marijos kultas, kurio „kovinės savybės“ turėjo būti patrauklios kunigaikščiui Vytautui – valdovui ir karvedžiui. Švč. Mergelės Marijos paveikslas, nuo XV a. garbinamas Trakų bazilikoje, užima garbingą vietą mūsų istorijoje. Manoma, kad didysis kunigaikštis Vytautas savo krikšto metu jį gavo dovanų iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo. Apie tai byloja Trakų Dievo Motinos paveikslo kitoje pusėje esantis XVIII a. pirmosios pusės įrašas. XVII a. pradžioje paveikslas buvęs pertapytas bizantiškuoju stiliumi ir sumažintas, nupjovus jo apatinę dalį. Marijos galva užtapyta gobtuvu, papuoštu graikiškuoju kryžiumi. Kūdikėlis Jėzus nutapytas sėdintis ant kairiojo Motinos kelio. Šiuolaikiniai tyrinėjimai atskleidė po šiuo vaizdiniu stovinčią vienplaukę, gėlių vainiku papuoštą, vakarietiškos tapybos Mergelę Mariją. Toks Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas ikonografijoje vadinamas Hodegetria (liet.„nurodanti kelią“). ​

​1718 m. rugsėjo 4 d. malonėmis ir stebuklais išgarsėjęs Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas auksinėmis karūnomis, o Trakų Dievo Motina paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Globėja. Karūnas atgabeno Lietuvos provincijos jėzuitas tėvas Aleksandras Savickis. Šventasis Tėvas Klemensas XI šiai vainikavimo šventei suteikė visuotinius atlaidus, o į vainikavimo iškilmes suvažiavo daugybė tikinčiųjų iš Lietuvos, Žemaitijos, Rusijos, Palenkės, Mozūrijos, Lenkijos ir Prūsijos kraštų. Trakų bažnyčia XVII–XVIII amžiais buvo tapusi garsiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės piligrimystės centru, o žmonių garbinamo Dievo Motinos paveikslo reikšmės iki XIX a. nenustelbė joks kitas Marijos paveikslas. Paveikslo kopijos buvo kabinamos LDK bažnyčiose: viena jų, nutapyta XVIII a., puošia Latgaloje esančią Agluonos baziliką. XVIII a. pabaigoje prasidėjo piligrimystės nuosmukis, kurį, pasak istoriko Liudo Jovaišos, lėmė Apšvietos epochos skepsis, Trakų bažnyčios prepozitų aplaidumas, Vilniaus Aušros Vartų šventovės iškilimas, galiausiai – Rusijos Imperijos nepalankumas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminimui ir viešų katalikiškų manifestacijų draudimas. 2006 m. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, suorganizavęs piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, prisidėjo prie Lietuvos Globėjos kulto atgaivinimo, kurį puoselėja ir Marijos radijas, kiekvieno mėnesio 4-ąją dieną – tą dieną Trakų Dievo Motina buvo karūnuota – transliuodamas šventąsias Mišias iš Trakų. Seimui 2018-uosius paskelbus Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais, gegužės 7 d. LR Seime vyko tarptautinė konferencija „Dievo Motina – tautų ir valstybių globėja“, kurioje dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos valstybės vadovai, pranešimus skaitė Čenstachavos arkivyskupas metropolitas Waclawas Tomasz Depo, Rygos arkivyskupas metropolitas Zbignevas Stankevičius, LR ambasadorė prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos dr. Irena Vaišvilaitė, istorikai dr. Darius Baronas, dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkės dr. Tojana Račiūnaitė, dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė. Rašant tekstą naudotasi istoriko dr. Dariaus Barono konferencijoje skaitytu pranešimu „Dievo Motina – Konstantinopolio gynėja“.

​​




​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt