​​    ​




​Straipsniai


​kovo 13 d.
TARNAUTI DIEVUI IR ŽMONĖMS
​Laima Duoblienė 2017/12/31


Kunigas Rimas Pilypaitis jau dešimt metų yra Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jis taip pat rūpinasi Piliuonos koplyčia ir Viršužiglio bažnyčia bei šių parapijų tikinčiųjų reikalais. Darbai – akis „bado“ Prieš dešimtmetį net nežinojęs, kur yra Pakuonio miestelis, kunigas Rimas jau seniai tapo miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų gerbiamu ir mylimu ne tik jų ganytoju, bet ir gerų darbų iniciatoriumi. Kai 2007 m. vasarą kunigas iš Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) buvo perkeltas į Pakuonį, pastatų vaizdas ir būklė gerokai skyrėsi nuo to, ką matome šiandien – remonto prašėsi ne tik avarinės būklės Parapijos namai, bet ir bažnyčia, klebonija, akies nedžiugino ir aplinka. Pirmiausia buvo atnaujinta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą statyta klebonija, kuri sovietiniu laikotarpiu buvo privatizuota ir paversta mokykla, vėliau mokytojų butais. 1992 m. pastatą grąžinus bažnyčiai, jo taip pat niekas neprižiūrėjo. Kunigas Rimas pradėjo planuoti, kaip šiame pastate įrengus šarvojimo salę, patalpas bendruomenės susibūrimams ir kitokioms veikloms. Daug kas pirštą prie smilkinio pridėjęs sukiojo ir jam siūlė „geriausią“ išeitį – avarinės būklės pastatą nugriauti ir pasigaminti malkų. Tačiau visiems su kunigu Rimu priešakyje smarkiai pasiraitojus rankoves ir paplušėjus, sunkumai buvo įveikti ir svajonė – turėti Parapijos namus – tapo realybe. Dabar visi džiaugiasi ne tik iš išorės neatpažįstamai pasikeitusiu pastatu, bet ir tuo, kad mirus artimajam jo šarvoti nebereikia Prienuose ar Kaune, kad yra kur susirinkti bendruomenės žmonėms. Parapijos namuose įsikūrė ir „Caritas“, kuris padeda sunkiau gyvenantiems žmonėms. Sutvarkytas ir šalia Parapijos namų esantis parkas, pastatyta estrada, įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės, suoliukai. „Šiltuoju metų laiku čia pilna jaunimo. Džiaugiamės, kad jaunimui ir vaikams atsirado vieta, kur jie gali praleisti vakarus, susirinkti pabendrauti. Džiaugiuosi Pakuonio krašto jaunimu. Jie patys geriausi Lietuvoje! Daugybę fizinių darbų kartu su jaunimu padarome, ir tai, kas dabar yra prie Parapijos namų, kartu su jaunimu įruošėme. Jie ir prižiūri, vertina tai, ką patys padarė. Kai savo rankomis sutvarkai ir padarai, niekada niekam nekils noras griauti“, – džiaugėsi klebonas. Bažnyčioje – ir šilta, ir vaikai užimti Neatpažįstamai pasikeitė ir pagrindinė tikinčiųjų bendruomenės susibūrimų vieta – bažnyčia. 1883 m. statytas pastatas prieš kelerius metus buvo atnaujintas iš lauko – nuėmus dalį tinko, atsivėrė gražus mūras, smarkiai pakeitęs bažnyčios vaizdą. Buvo padarytas pamatų drenažas, iš išorės ir vidaus nuo drėgmės izoliuoti pamatai. Nemažai teko paplušėti ir viduje – prieš metus perdažant sienas senųjų dažų sluoksnius teko net kirviu kapoti (prie to daug prisidėjo Pakuonio mokyklos mokiniai su mokytojais), o nušveitus grindų dažus, buvo „atrastos“ gražios medinės grindys. Bažnyčioje įrengtos ir šildomosios infraraudonųjų spindulių lempos, neleidžiančios besimeldžiantiems šalti net didžiausiems šalčiams spiginant, ir vaikų žaidimų kampelis, kuriame vaikai norėtų pabūti ilgiau nei tėvai bažnyčioje. Bažnyčios senųjų suolų būklė, anot klebono, buvo apverktina, todėl jis pasiūlė parapijos žmonėms idėją – atskiroms gatvėms ar kaimams finansuoti vieno naujo suolo pagaminimą. Tam visi pritarė, ir gana greitai bažnyčioje senieji suolai buvo pakeisti naujais. Juos pagamino klebono kaimynas Žydrius Tercijonas. Pagaliau atėjo eilė ir klebonijos, kuri įsikūrusi prieš 35 metus pirktame palaikiame namelyje, remontui. Kiaurą stogą klebonas užlopė vos atsikraustęs, buvo pakeisti langai ir durys, o vidaus remontas savo laiko laukė iki šių metų. Kunigas pasakojo, kad tik santechnikos darbus atliko samdyti meistrai, o visa kita dirba pats. Kaip pats juokavo: ir gali, ir moka, ir jokių išlaidų už darbą nėra. Buria bendruomenę Įsikūręs Pakuonyje, kunigas lankydamas žmones pastebėjo gan šaltus jų tarpusavio santykius: „Kaimynas kaimyno nelabai pažino“. Todėl ir kilo mintis visus suburti. O pradėjo nuo kaimų ir gatvių susitikimų, kuriuos organizavo kartu su šv. Mišiomis. Tokiu būdu kaimų ar gatvių gyventojai supažino vieni su kitais. Visi kiti bendrumo ieškojimai vyko organizuojant bendras talkas, gimtadienius, įvairius renginius ar kitokias šventes. Dabar, kunigo Rimo teigimu, visa tai jau tapo labai įprasta. Bendromis jėgomis suremontavus Parapijos namus, atsirado vieta, kur buvo galima po bendros maldos bažnyčioje sukviesti žmones pabendrauti prie puodelio arbatos. Taip atsirado noras kartu švęsti Žolinę – pagrindinę parapijos šventę. Ir šventę organizuoti taip, kad nebūtų žiūrovų, o visi taptų jos dalyviais. Jau keleri metai, kai Žolinė (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė) tapo pagrindine ne tik bažnyčios vardo, bet ir viso Pakuonio krašto švente. Kunigas Rimas pasakojo, kad Žolinei ruošiamasi, ko gero, visą vasarą. Ir dirba ne tik organizatoriai, bet visi Pakuonio krašto žmonės, nes pasirodymus ruošia ir atskiri kaimai, ir gatvės, bendruomenės. Šventės, į kurią po šv. Mišių susirenka ne tik Pakuonio gyventojai, bet atvyksta ir daug svečių, vieta – parkas taip pat buvo sutvarkytas ir įrengtas bendromis jėgomis. „Nemokame būti laisvi“ Kalbant apie problemas, kurių buvo, yra ir bus, kunigas Rimas pastebėjo, kad mes kaltiname vieni kitus, norim visko iš karto ir daug, norim ne gerai, bet labai gerai gyventi. Negana to, kad norime, jog viskas būtų čia ir dabar, bet dar turi būti ir patogu. „Ir kaltinam aplinkinius – visi blogi, visi vagys ir pan. O pats, ar ką nors gero padarei? Neturi kuo užsiimti, tai kiemą išsišluok, žmogui nusišypsok“, – žmonių irzlumu stebėjosi kunigas. Jis svarstė, gal dėl to kaltas mūsų nemokėjimas „ant savo užpakalio sėdėti“, juk mums, lietuviams, visada kažkas vadovavo: ponas, dvarininkas, direktorius, pirmininkas, partija... O blogiausia, pasak kunigo, kad mes nemokame būti laisvi. Nes laisvė – tai atsakomybė, įsipareigojimas, sąmoningumas, ji susijusi su kančia, vargu, nepritekliumi. Ir apie kitas kultūras bei religijas kalbame pasipuikuodami, su patosu, nors jų nepažįstame ir dėl to prisikuriame įvairių teorijų, pasakų, baimių. Pavyzdžiui, islamas, musulmonai mums yra teroristai, nors teroristai – tai tik atskira fundamentalistų grupelė, kuriuos smerkia patys musulmonai. „Vadinamės krikščionimis, bet nežinome, ką reiškia gyventi krikščioniškai, net nenorime gyventi krikščioniškai, kalbame apie kitas religijas, islamo Koraną ir pan., o patys savo Biblijos nesame skaitę. Mokame mokinti, aiškinti, kas yra gėris, blogis, vertiname kitus, patys save keldami, nesupratę, nemąstę apie save ir savo tikėjimą. Neturime niekinti nė vieno žmogaus ir nė vienos religijos tradicijų“, – sakė kunigas Rimas. Naujieji metai – ne tik sausio 1-oji Sausio 1-ąją mes, gyvenantys pagal Grigaliaus kalendorių, pradedame skaičiuoti naujus metus. Katalikų Bažnyčia tądien švenčia Švč. Mergelės Marijos – Dievo Motinos šventę. Iš vakaro, gruodžio 31-ąją, yra graži krikščioniška tradicija susirinkti į Padėkos Eucharistiją. „Labai graži tradicija“ , – įsitikinęs kunigas Rimas. Pakuonyje taip pat yra tokia tradicija – kartu padėkoti Dievui už praėjusius metus. Tikintieji į šv. Mišias renkasi pirmąją kalendorinių metų dieną. Ir šis naujas etapas pradedamas labai gražia mintimi – pradėti naujus metus kartu su Dievu, bendra malda, be kurios, kaip ir be kryžiaus ženklo, seniau nepradėdavo jokio naujo darbo, naujo gyvenimo etapo. Pasak kunigo, yra ir daugiau naujų pradžių – Naujųjų metų arba kažkokių tarpsnių pažymėjimų, susijusių su siekiais, lūkesčiais, svajonėmis. Kartu su adventu (pirmąjį advento sekmadienį) prasideda nauji liturginiai metai. Tai susiję su laukimu, su pasiruošimu švęsti Dievo Sūnaus Jėzaus gimimo įvykį. Ilgą laiką naujus metus žmonės pradėdavo pavasarį – kovo viduryje kartu su pavasario lygiadieniu. Iki šiol kovo 25-ąją krikščioniškasis pasaulis mini angelo Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai dieną. Pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio švenčiama pagrindinė krikščioniška šventė – Velykos. „Gimtadienis kiekvienam žmogui taip pat yra asmeniniai naujieji metai“, – dar vieną metų pradžios šventę įvardija kunigas. O kur dar santuokos sukaktys, Lietuvos laisvės atgavimo, Lietuvos šimtmečio šventės. Pasak kunigo Rimo, visos šios šventės mums leidžia atsispirti, prisiminti, pajusti, kur esame, ir pradėti naują etapą. Kunigo teigimu, mes iki šiol turime labai daug buvusių pagoniškų šventinių dienų, kurias per 600 metų esame sukrikščioninę. Tai ir Joninės (Rasos) – Jono Krikštytojo gimtadienis, ir didžioji pavasario šventė, susijusi su gamtos atbudimu, stebuklingu paukščiu, iš kurio kiaušinio išriedėjo visas pasaulis – Velykos, žiemos saulėgrįža – Kalėdos. „Labai gražu, kad turime ir puoselėjame kultūrinį paveldą – žaidimus, pramogas, kurie atėję iš pagonybės pagražina mūsų šventimą, ir tai nurašyti, išmesti iš mūsų gyvenimo būtų žala“, – mano kunigas Rimas. „Tarnauti – tai aukoti, nesitikint atlygio“ Taip teigia kunigas Rimas, kai pokalbis pakrypsta apie bažnyčios bendruomenės santykius. Jis pasakojo, kad pirmus kelerius metus lankė parapijos žmones, nes norėjo susipažinti, sužinoti, kuo gyvena žmonės šiame krašte. Supratęs, kad žmonėms to nereikia, pastaruoju metu lanko tik tuos, kurie pasikviečia – ir nesvarbu, kuriuo metų laiku. „Niekada nėjau ir neisiu dėl pinigų“, – vieną svarbiausių savo principų atskleidžia kunigas. Jo manymu, kalėdojimas yra nusakralintas ir dėl to kalti patys kunigai, lankantys parapijiečius iš dalies dėl pinigų, pridengdami bendravimu, palaiminimu ar malda. „Aš tarnauju Bažnyčiai, žmonėms ir už tai nesitikiu jokio atlygio. Bet jei priklausai Bažnyčiai, tai kiekvienam yra ar turi būti savaime suprantama, kad reikia ją ir išlaikyti, kaip savo šeimą ar namus. Tai jau atskiras dalykas“, – įsitikinęs kunigas Rimas. Kaip pavyzdį jis pateikė Vokietiją (tokia tvarka yra ir kai kuriose kitose valstybėse), kur visi tikintieji moka tam tikrą nustatytą savo pajamų procentą. Tokiu būdu žmonės sąmoningai remia ir išlaiko savo Bažnyčią, kuri jiems yra sava. Kunigo teigimu, pas mus yra mąstoma, kad Bažnyčia yra paslaugas teikianti įstaiga, dar kažkokia uždara, su savo principais. Jei Bažnyčioje teikiame paslaugas, tai turi būti kainoraštis ir kasos aparatas. Jei teikiamos mokamos paslaugos, tuomet tai ne tikinčiųjų šeima, bet bendrovė, kuri privalėtų mokėti mokesčius už savo veiklą. „Jei kunigas tikisi pinigų, jis netarnauja, bet dirba. Auka – kai aš kaip noriu, kada noriu, kiek noriu duodu, dovanoju, aukoju. Tai – kaip dalį savęs atiduodu kažkam: savo laiko, savo jėgų, žinių, daiktų ar pinigų“, – kalbėjo kunigas Rimas. Barmenas, tapęs kunigu Rimas Pilypaitis gimė dešimtį vaikų auginusioje šeimoje. Kaip pats sako, augo tikinčioje šeimoje, nors tarybiniais laikais apie tai nebuvo kalbama. Tačiau klūpančio ir besimeldžiančio tėčio paveikslas, atmintyje išlikęs iki šiol, ir buvo viena iš paskatų stoti į kunigų seminariją. Kai būsimam kunigui buvo dešimt, mirė tėtis, tad teko nuo mažumės susidurti su sunkumais, buities darbais ir mokėti juos savarankiškai įveikti. Nuo vaikystės svajojęs turėti nuosavą kepyklėlę ir mėgęs sukiotis virtuvėje, Rimas įstojo mokytis virėjo specialybės. Virėju neteko padirbėti, tačiau trejus metus dirbo barmenu. O stovint už baro labiausiai patiko bendrauti su žmonėmis. „Ar nesuklysiu stodamas į kunigų seminariją, ar tai mano kelias, svarsčiau visus metus“, – pasakojo Pakuonio parapijos klebonas, jau įsitikinęs, kad jo kelias – tarnauti žmonėms tikėjimo kelionėse. Kas savaitę leidžiamame Pakuonio, Piliuonos ir Viršužiglio parapijoms skirtame laikraštuke radau pacituotus popiežiaus Pranciškaus žodžius, puikiai atspindinčius kunigo Rimo gyvenimo siekius: „Mes atėjome į pasaulį ne tam, kad vegetuotume, ne tam, kad patogiai praleistume gyvenimą, ne tam, kad snaustume patogiai įsirangę ant sofos, bet tam, kad paliktume pėdsaką. Labai liūdna, kai žmogaus gyvenimas praeina nepalikdamas jokio pėdsako. Kai renkamės patogų gyvenimą, kai laimę supainiojame su vartojimu, tuomet mums tenka sumokėti labai didelę kainą – prarandame laisvę.“




 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt