​​    ​




​Straipsniai

 



Balandžio 16 d.  

DIDYSIS ANTRADIENIS: KRISTAUS KANČIA – NEATSITIKTINĖ KUN. ROBERTAS URBONAVIČIUS ​​

athopic.com nuotrauka

Nepalik manęs, Viešpatie, priešų savivalei: ruošiasi prieš mane liudyti melagiai ir smurtu alsuoja. (Mišių įžangos priegiesmis) Dienos tarp Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienio ir Velykų Tridienio, kuris prasidės Didįjį ketvirtadienį Paskutinės vakarienės Mišiomis, yra tarsi tylos metas prieš prasidedant svarbiausiems Išganymo istorijos įvykiams, kurie bus išgyvenami liturgiškai įvairiais bei prasmingais simboliniais veiksmais. Bažnyčia šiomis pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis neskubėdama ruošiasi iškilmingai minėti Jos Sužadėtinio šlovės valandą. Didįjį antradienį būdavo skaitoma (tiksliau giedama) Kristaus Kančia pagal Morkų. Po liturginės reformos, įvedus liturginių metų ciklą (ABC), ši pasija skaitoma B metų Verbų sekmadienį. Šios dienos Mišių maldoje (Kolektoje) Bažnyčia meldžia, prašo malonės, kad artėjantis kasmetis Viešpaties kančios minėjimas būtų toks tikras ir nuoširdus, idant mes laimėtume Dievo Gailestingumą, kurį šioji Kančia mums ir suteikė. Skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos girdime pranašystę apie Viešpaties tarną ir Jo misiją: „Dabar kalba Viešpats, kuris, dar motinos įsčiose man tebebūnant, mane savuoju tarnu padarė, kad aš jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Šitaip aš pagerbtas Viešpaties akyse, ir mano Dievas – manoji stiprybė. Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tiktai tam, kad pakeltum Jokūbo gimines ir sugrąžintum išlikusius Izraelio žmones. Todėl aš tave padarysiu tautų šviesa, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų.“ Kristaus kančia nebuvo atsitiktinė, Jėzus nebuvo nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių auka. Tai buvo Jo valanda, kaip sako apaštalas Jonas, dėl kurios Jisai ir buvo Tėvo atsiųstas į šį pasaulį – tam, kad surinktų išsklaidytuosius Dievo vaikus bei sugrąžintų prarastąjį rojų. Didįjį penktadienį, garbindami Šventąjį Kryžių, mes gerbsime ne bausmės įrankį, bet pergalės ir triumfo prieš mirtį, velnią ir nuodėmę ženklą.


Judo bučinys. Heures Charles d'Angoulême, XV a.

​Šventojo antradienio Evangelija mus jau nukelia į Paskutinės vakarienės menę, kur vyksta Didžioji drama: Dievo meilės ir žmogaus išdavystės. Numazgojęs savo mokiniams kojas ir taip parodydamas tarnaujančios meilės pavyzdį, Jėzus „labai susijaudinęs“ praneša, kad vienas iš Jo mokinių išduosiąs Mokytoją. Sumaišties bei nerimo šešėlis perbėga per mokinius ir apsistoja Judo širdyje. Evangelistas Jonas, kuris ilsėjosi prie Viešpaties krūtinės, detaliai aprašo įvykių eigą: „Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba.“ Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“ Ir pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčiųjų prie stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“ ar liepęs duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.“ Matome begalinį Jėzaus santūrumą, Jis juk galėjo viešai įvardinti Judą ir pareikalauti šio pasiaiškinti. Tačiau Mokytojas iki galo saugo savo mokinio garbę, nors šis jau yra Jį savo širdyje išdavęs. Jėzus daro viską, kad pažadintų Judo širdį atgailai – numazgoja jam kaip ir kitiems kojas, duoda suprasti, kad žino jo visus planus, net ir Judui pasitraukus, likusieji taip ir nesupranta, kur šis išskuba. Tačiau greta Judo didžiosios išdavystės stoja ir kitų mokinių bailumas ar perdėtas pasitikėjimas savimi. Štai Petras, kupinas drąsos ir uolumo, pažada net ir mirti už Jėzų, jis yra Mokytojo „pastatomas į vietą“: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!“ Kiti apaštalai irgi ne geresni, suėmus Kristų, jie visi gelbėdami savo kailį pabėgs, palikdami Mokytoją vieną. Tik vienintelis mylimasis mokinys, kuris glaudėsi prie Mokytojo krūtinės, liks ištikimas. Visada turime matyti savo menkumą ir nepaliauti glaustis prie Mokytojo krūtinės, kaip tai darė apaštalas Jonas. Tik ten yra saugiausia. Tik iš ten ateina mūsų tvirtumas. Išganytojas žino, kad mes, kaip ir Petras, dažnai Jo išsiginame, kai imame remtis savimi, tačiau Jis visada kviečia sugrįžti, kad mus pagydytų ir apdovanotų. Sveikas, mūsų Karaliau! Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas nukryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti. (Evangelijos antifona)



​​





​​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt