​​    ​




​Straipsniai

  

​ Gegužės 4 d.  

​​EGZORCISTŲ POREIKIS AUGA: GRĮŽTAMA Į PAGONYBĖS LAIKUS? 




Balandžio 16–21 d. Vatikane vyko egzorcistų kongresas. Kursų organizatoriai – Popiežiškojo universiteto Regina Apostolorum institutas Sacerdos kartu su socialinių-religinių tyrimų bei informacijos grupe. Jau tryliktą kartą už uždarų durų vykstantis susitikimas skirtas išimtinai šią tarnystę vykdantiems kunigams. Renginio tikslas – „pateikti rimtą, moksliškai pagrįstą, teologinę ir tarpdisciplininę panoramą“, – portalui „Vatican News“ sakė Popiežiškojo universiteto Regina Apostolorum teologijos docentas kun. Pedro Barrajon‘as. Egzorcizmo sritis – nelengva, nenuostabu, kad nestokoja spragų. Prieš keletą dešimtmečių teologija beveik visiškai apleido šią sritį, manydama, jog tai – atgyvena. „Tad dabar reikia skubiai atsigriebti“, – sako teologas, pridurdamas, jog labai svarbu, kad kiekvienas kunigas būtų lydimas, paruoštas spręsti konkretų atvejį.“ Italijos katalikų vyskupai drauge su kitų šalių hierarchais jau kurį laiką stebi nerimą keliantį reiškinį: vis dažniau žmonės kreipiasi pagalbos, manydami, jog asmenį kamuoja apsėdimas. „Apsėstieji yra vienas iš tų egzistencinių paribių, apie kuriuos kalba popiežius Pranciškus. Daugybė žmonių kenčia ir, deja, nėra įtraukti į Bažnyčios registrą“, – portalui „Vatican news“ neseniai sakė kun. Benigno Palilla. Egzorcistas iš Sicilijos teigė, kad labai trūksta patikimos informacijos, derėtų šiai tarnystei geriau paruošti kunigus, kurie neretai nežino, ko griebtis, kai jų prašoma tokios pagalbos. „Šia tema per mažai kalbama seminarijose, tad ir tikroji evangelizacija nevyksta“, – sakė kunigas. Dar blogiau, kai padėti imasi savamokslis. Geriausia išeitis, anot Palilla, – stažuotė pas patyrusį egzorcistą. Tad kodėl išaugo egzorcistų poreikis? Kodėl ši tema vėl tampa aktuali? Nereligingi žmonės labiau tiki velniu? Artėjant kongresui Vatikane, BBC šia tema publikavo išsamų straipsnį: galėtų pasirodyti keista, kad tokiame sekuliarizacijos ir skepticizmo persunktame amžiuje žmonės vis dar nori skaityti apie panašius dalykus. Kita vertus, matome, kokie populiarūs siaubo filmai ar knygos egzorcizmo tema. Britas, moralinės teologijos daktaras kun. Alexanderis Lucie-Smithas, portale „CatholicHerald“ analizuodamas šio reiškinio priežastis, teigia: „Detektyvinė grožinė literatūra suteikia guodžiančią iliuziją, jog egzistuoja visų problemų sprendimas ir kad piktadariai visada galiausiai stos prieš teisingumą. O egzorcizmo istorijos pristato mums gėrio ir blogio kovą, kurioje blogis bus priverstas nusileisti, nors pergalės kaina ir labai aukšta.“ Kiekvienas filmas ar knyga, plėtojantys egzorcizmo siužetą, pradeda nuo šios pamatinės ir labai įtraukiančios gijos. „Istorijai rutuliojantis yra užtektinai erdvės begalei šiurpą keliančių epizodų, o mes labiau už viską mėgstame gerą išgąstį“, – sako autorius. Siaubo filmų poveikis paremtas tuo, kad visa istorija verda saugiuose ekranuose ar knygos puslapiuose. Tuo tarpu egzorcizmo temą plėtojant kūrinyje šis raminantis poveikis tampa pralaidus: „Nors mes niekada savo mikrorajone nesutiksime vampyro, niekada negalime būti ramūs, jog netapsime demoniškos jėgos auka.“ Iš populiariosios vaizduotės nyksta Dievo veidas, tačiau to negalime pasakyti apie Dievo ir žmogaus priešą. Pastaraisiais metais sumažėjo religinė praktika bei tikėjimas į Dievą, tačiau tikėjimas į velnią, panašu, ganėtinai gajus, ir tai stebina. Iš populiariosios vaizduotės nyksta Dievo veidas, tačiau to negalime pasakyti apie Dievo ir žmogaus priešą. Kodėl? Velniu mažiausiai domisi religijos profesionalai teologai, tarp kurių pirmiausia ir pasklido idėja, kad Šėtonas gal išvis neegzistuoja arba yra grynai simbolinė figūra. Žmonėms, lankantiems bažnyčią, panašu, taip pat menkai rūpi demonų reikalai. „Mano patirtis rodo, kad velniu labiausiai domisi tie, kurie neina niekur arčiau bažnyčios“, – sako kun. Lucie-Smithas. Galimai dėl religinio raštingumo sumažėjimo, išnykus išsilavinusiam bei niuansuotam kalbėjimui apie Dievą, išliko tik prietarai siaurąja šio žodžio prasme, kilę senovėje, dar iki tikėjimo eros, tai yra – tikėjimas į blogio dvasias. Blogio dvasios kadaise buvo laikomos galinga tikrove Šiaurės Europoje ir vis dar tokiomis laikomos Afrikoje, Lotynų Amerikoje bei Vakarų Indijoje. Niekas gerai nežino, kokia išties buvo senovės druidų religija, nes neišliko jokių rašytinių šaltinių, o juos brutaliai užgniaužė romėnai, tačiau labai tikėtina, kad druidai praktikavo žmonių aukojimą dievams permaldauti. Tokius dievus krikščionybė greitai sutapatino su demonais. „Ar mūsų susidomėjimas egzorcizmu reiškia sugrįžimą į tolimą praeitį?“ – The Catholic Herald straipsnyje klausia autorius. Egzorcizmas yra gydymo tarnystė, padedanti kenčiantiems Kunigas Gary Thomasas jau 12 metų tarnauja Kalifornijos vyskupijoje kaip kunigas, įgaliotas atlikti egzorcizmo apeigas. Šios apeigos yra labiausiai įslaptinta ir dažnai klaidingai suprantama gydymo tarnystė, kurią Holivudas pavertė kraujo klanais, peilių dūriais ir fantazijomis, Tikrovė, apie kurią kun. Thomasas kalbėjo Luizianos kunigų susitikime pernai rugsėjį, gerokai skiriasi. JAV portale „Crux“ kunigas atkreipia dėmesį į faktą, kad filmų kūrėjai teisingai pateikia tik dalį istorijos. Taip, išties egzistuoja pasaulyje „protingas blogis“ arba šėtoniški demonai, kurie gali ir išties užvaldo žmogų būdais, kurių neįveikia medicina ar psichiatrinis gydymas. Tačiau filmai dažniausiai ignoruoja visą tą atsargumą ir skrupulingumą, su kuriuo Bažnyčia nusprendžia, ar dera konkrečiu atveju imtis šios gydymo tarnystės tiems, kurie, mūsų manymu, yra paveikti demoniškos dvasios. „Egzorcizmo ir išlaisvinimo tarnystė yra gydymo tarnystė, – sakė jis kunigams. – Tai jokia holivudinė drama, nors dramos ir esama. Kaip Bažnyčia esame atsakingi parodyti sielovados rūpestį.“ Kiekvienas žmogus, kuris ateina ieškoti pagalbos šioje srityje – kenčia. Būtent šitai, anot kunigo, labiausiai pašventina šią tarnystę. Kartu su patarėjų komanda, kurią sudaro ir trys vedusiųjų poros, psichiatras ir psichologas, Thomasas žengia nuoseklius tyrimo proceso žingsnius, mėgindamas nustatyti asmens kentėjimo „šaknį“. Pirmiausia pateikiami klausimai, siekiant nustatyti bet kurios rūšies galimą medicininę, emocinę, psichologinę ar psichiatrinę priežastį. Anot Thomaso, 80 procentų žmonių, kuriems jis atliko egzorcizmo apeigas, yra patyrę seksualinį išnaudojimą. Daugumoje vyskupijų vyskupas yra informuojamas apie tyrimo poreikį. Vyskupas įgalioja vieną iš vyskupijos oficialių egzorcistų kartu su jo ekspertų komanda aplankyti asmenį, „užduodant labai daug klausimų, stengiantis atskleisti tikrąją kentėjimo priežastį. Net ir nusprendus atlikti išlaisvinimo apeigas, kunigas gali pasiūlyti „išlaisvinimo maldas“, dažnai vadinamas „mažuoju egzorcizmu“. Žmogus gali kentėti ne nuo „protingo blogio“ apsėdimo, o nuo „neatleistos nuodėmės ar neatleidimo, nuo įniršio arba gašlumo, beviltiškumo arba baimės. Šiuos pančius galima sutraukyti per išpažintį. Žmogus gali kentėti ne nuo „protingo blogio“ apsėdimo, o nuo „neatleistos nuodėmės ar neatleidimo, nuo įniršio arba gašlumo, beviltiškumo arba baimės. Šiuos pančius galima sutraukyti per išpažintį.“ Tik tada, kai išsami apklausa įtikina komandą, kad asmuo gali būti demonų galioje, priimamas sprendimas atlikti apeigas. Thomasas, kuris tarnauja Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje Saratogoje, Kalifornijoje, per visą savo tarnystės laiką yra atlikęs daugiau nei 50 iškilmingų apeigų, tapdamas netgi knygos „The Rite“ (Apeigos), vėliau virtusios filmu, personažu. Geriausias patarimas, kuriuo su kunigais dalinasi Thomasas, sutikus kenčiantį žmogų – ar nuo psichinės negalios, ar blogos dvasios – ne vyti jį kuo toliau, o atidžiai klausytis. „Daugeliu atvejų kunigai žiūri skeptiškai arba nežino, ką daryti“, – sako jis. „Šėtonui patinka izoliuoti. Jei žmonės vartoja žodį 'e' (egzorcizmas) ar žodį 'd' (demonas), nebėk į laukus. Mums nėra ko bijoti. Kristus karą jau laimėjo. Net jei esi skeptiškai nusiteikęs, išklausyk juos.“ Keletas svarbių jo užduodamų klausimų yra, pavyzdžiui, kiek laiko žmogus kenčia ir ar asmuo dalyvavo tokiose praktikose kaip skaitymas iš taros kortų, juodojoje ar baltojoje magijoje arba „valyme“. Net ir joga, kai „pasitelkiama kitiems, o ne fizinių pratimų tikslams“, gali atverti duris blogai dvasiai, sako jis. „Visa tai yra pagonybė, prieštaraujanti Pirmajam įsakymui. Negali būti ragana ar raganius ir katalikas.“ Egzorcizmo apeigos atliekamos itin rūpestingai. Thomasas niekada neatlieka egzorcizmo dieną darbo ar mokslo metu, apeigas paprastai pradeda apie 17 val. Bažnyčia užrakinta, komandos nariai patepa duris ir vitražais puoštus langus chrizmos aliejumi. Apsėdimo kamuojamam asmeniui suteikiamas Ligonių patepimas. Išstatomas Švenčiausiasis Sakramentas. Apeigos pradedamas Visų šventųjų litanija, po to skaitomas Šventasis Raštas ir atnaujinami Krikšto pažadai. Tuomet skaitomos maldos, pareiškiančios Kristaus valdžią demoniškoms dvasioms. „Egzorcizmas niekada nebūna iki galo ortodoksiškas dėl demoniškų dvasių reakcijos“, – sakė Thomasas. Kai kuriais atvejais jis įžvelgė ilgalaikių fizinių ligų ir pykinimo požymių apsėstajame, kuris beveik nesivadovauja tikėjimu. „Šėtonas nori pasislėpti, – sakė jis. – Didžiausias melas yra tas, kad šėtonas įtikino žmones, jog jo nėra. Pagrindinis kunigystės vaidmuo būti sielų gydytojais." Ši tarnystė reiškia dvasinę kovą: „Anksčiau man nepatiko šis terminas, nes neatrodė katalikiškas, tačiau dabar suprantu, kad dvasinis karas įgyja daugybę formų. Tiesiog tai, kad mes negalime ko nors matyti ar ko nors išmatuoti, dar nereiškia, jog to nėra“, - pabrėžia kunigas. Tačiau gera žinia yra tai, kad nuo to laiko, kai Jėzus mirė ant kryžiaus, šėtonas pralaimėjo: „Mūšiai tęsiasi, tačiau karas jau laimėtas. Kristus yra egzorcistas.“ Gailestingumo darbas Kaip matome, egzorcimas – rimtas dalykas, kuriam būtinas geras pasiruošimas bei įgaliojimas. Deja, neseniai atliktas tyrimas rodo, kad daugybė žmonių nekatalikų Bažnyčioje teigia patyrę „dvasinį piktnaudžiavimą“. Kiti atsako, kad terminas galimai yra netinkamas ir klaidinamas, tačiau viena tikra: kiekvienam kunigui, į kurį kreipiasi žmonės, susirūpinę dėl demoniško apsėdimo, dera būti atsargiam ir budriam. „Kunigas, – sako kun. Barrajon‘as, – turėtų būti pasiruošęs priimti egzorcisto tarnystę, jeigu vyskupas jo prašo, net jeigu jam tai ir nepatinka. Suprantu, iš pirmo žvilgsnio tai visiškai nepatrauklu. Tačiau turime neužmiršti: tai artimo meilės ir gailestingumo darbas.“ Ypač svarbus šiuo istoriniu momentu, kai į egzorcistus kreipiamasi tris kartus dažniau nei iki šiol. Italijoje, naujausiais duomenimis, kalbama apie pusę milijono asmenų. Pagal užsienio spaudą parengė Saulena Žiugždaitė


​​
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt