​​    ​




​Straipsniai

  

2020.06.12Legenda apie gyvąjį vandenį


Unsplash.com asociatyvi nuotrauka

Richardas Oxenbergas yra žydų tautybės filosofijos mokslų daktaras, etikos ir religijos filosofijos dėstytojas. Dėstė filosofiją Bostono universitete, Salem State universitete ir Emersono kolegijoje. Dabar profesoriauja Endikoto kolegijoje, Beverlyje, Masačusetso valstijoje, JAV. Autoriui maloniai leidus, iš anglų kalbos tekstą vertė Jonas Marija Vytautas Jakelis, OFS. Ar girdėjote legendą apie gyvąjį vandenį? Kadaise, labai seniai, viename krašte ant žole apaugusios ramios kalvos tryško šaltinis, sklidinas nuostabaus tyriausio vandens, žmonių vadinamo „gyvuoju vandeniu“. Gyvenantys netoliese ateidavo pasėdėti prie gyvojo vandens šaltinio, pasigrožėti saulės šviesa, raibuliuojančia vandens paviršiuje, jausti švelnų vėsų vėjelį, dvelkiantį lygiu duburio paviršiumi, ir atsigerti saldaus, gyvybę teikiančio vandens. Ir visi, kurie gerdavo šio vandens, atsigaivindavo. Bet ne visi galėjo pasiekti šaltinį, nes kai kurie gyveno labai toli ir nežinojo, kaip jį rasti. Todėl atsirado paslaugių vedlių, kurie parūpindavo žemėlapį, rodantį kelią prie gyvojo vandens šaltinio, ir, už nedidelį mokestį, nuvesdavo keliautojus prie jo. Ir taip vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo ieškoti gyvojo vandens. Bet žiniai apie šaltinį plačiai pasklidus ir lankytojų smarkiai pagausėjus buvo nutarta, kad reikia kaip nors suvaldyti augančias žmonių minias. Šaltinis buvo aptvertas tvora ir paskirti atvykėlių prieigą prie šaltinio prižiūrintys administratoriai. Tačiau visi, kurie atvykdavo, galėdavo pasėdėti prie šaltinio, atsigerti gyvojo vandens ir atsigaivinti – nors jau nebe taip lengvai ir laisvai kaip anksčiau. Tekdavo kreiptis į atvykimo laiką skiriančius administratorius. Kai kurie, pamynę šiuos apribojimus, nutarė perlipti tvorą ir pažeisti administracines procedūras. Kilo peštynių tarp tų, kurie tikėjo administratorių būtinumu, ir tų, kurie manė, kad šaltinis turi būti atviras visiems. Todėl, siekiant užtikrinti išimtines administratorių teises, buvo nutarta pastatyti tvirtesnę kliūtį, neleidžiančią taip lengvai pasiekti gyvybės vandens. Žmonės užritino ant šaltinio didžiulį granito monolitą su vienintele anga priekyje. Ant šios milžiniškos granito uolos iškalė užrašą „Gyvasis vanduo“. Niekas daugiau nebematė šaltinio, bet žmonės vis tiek galėjo kreiptis į administratorius, kurie atnešdavo puodelius šalto vandens atsigerti. Bėgo metai ir vis mažiau ir mažiau žmonių ragavo gyvojo vandens, nes nebematė šaltinio grožio, nejautė švelnaus vėjelio, dvelkiančio vandens paviršiumi, nepatyrė priėjimo laisvės džiaugsmo ir vanduo gaivino nebe taip, kaip anksčiau. Gyvojo vandens šaltinis darėsi vis labiau ir labiau apleistas.

​Administratoriai, gyvenantys iš vandens dalinimo žmonėms, labai susikrimto. Jie ėmė barti žmones už apsileidimą ir sakyti, kad, jeigu šie deramai nepagerbs to, kas dabar buvo vadinama „Gyvojo vandens akmeniu“ (kadangi pats šaltinis buvo nematomas), juos ištiks didžiulės nelaimės. Būsimos bėdos buvo apibūdinamos siaubingiausiais žodžiais, ir kiekvieną kartą, kai pasaulyje atsitikdavo kas nors blogo, tai buvo laikoma Gyvojo Vandens rūstybe, kurią nulėmė žmonių apsileidimas, ir visi labai išsigąsdavo. Jie ateidavo prie Gyvojo Vandens Akmens, atnešdami jam aukas ir duodami pagarbos įžadus. Dabar jie ateidavo ne atsigaivinti, bet išvengti gręsiančio pavojaus. Administratoriai nebeduodavo žmonėms net paragauti gyvojo vandens. Jie stovėdavo priešais didįjį Akmenį ir vadovavo, atlikdami ilgai trunkančias garbinimo apeigas, kurių didžiąją dalį sudarė vieni maldavimai, kad Akmuo neišlietų savo rūstybės ant žmonių. Netrukus ir patys Administratoriai pamiršo, kad po milžinišku Akmeniu buvo tikras gyvojo vandens šaltinis; jie nepaliaudami meldėsi didžiajam Akmeniui, ant kurio šono vis dar tebebuvo užrašas, dabar jau aukso raidėmis: „Gyvasis vanduo“. Visi maldavo Akmens suteikti malonių ir neišlieti rūstybės. Vaikai klausdavo tėvų: „Kodėl Akmuo vadinamas gyvuoju, jeigu jis nejuda?“ Tėvai apsidairydavo, bijodami, kad kas nors nebūtų išgirdęs, ir atsakydavo: „Cit, negalima abejoti Gyvojo Vandens Akmeniu.“ Ir vaikai nutildavo.

​Vieną dieną atėjo žmogus, kuris skelbė, kad po Gyvojo Vandens Akmeniu yra tikras gyvojo vandens šaltinis, kurį visi pamiršo. Jis kartu su savo pasekėjais puolė Akmenį, kaltais ir plaktukais bandydami suskaldyti jį ir pasiekti po juo esantį šaltinį. Tuo pasibaisėję Administratoriai suėmė jį ir nužudė. Greitai žmonės pradėjo skelbti, kad nužudytasis buvo vienintelis žmogus, žinantis kelią prie Gyvojo Vandens, ir pradėjo garbinti jo atvaizdą bei žodžius, kuriuos buvo rūpestingai užrašę. Garbindami žodžius ir net skyrybos ženklus jie vadino juos „Gyvuoju Vandeniu.“ Kilo baisi nesantaika tarp žmogaus pasekėjų ir Akmens garbintojų. Jie keikė vieni kitus, kariavo ir žudė Gyvojo vandens vardu, svaidydamiesi kaltinimais šventvagystėmis, erezijomis ir melagystėmis. Abi pusės šaukėsi didžios ir baisios Gyvojo Vandens rūstybės priešininkams, besidžiaugdamos, kad pagaliau nukreips ją nuo savęs. O kiti, tai matydami, ėmė bjaurėtis net užuomina apie Gyvąjį Vandenį, laikydami jį kupinu neapykantos ir pavojingu. Šie žmonės pareiškė, kad apie jį kalba tik kvailiai ir sukčiai. Taip yra iki šių dienų. Bet tikrasis gyvojo vandens šaltinis neišseko. Jis tebetrykšta, palaidotas po akmeniu ir žodžiais, po baime ir neapykanta. Jis spindi ir žvilga, švelnaus vėjelio glostomas, bet kas jį atidengs?





​ 
 
  algimantasjuoz@gmail.com
   +370 682 19030
   I-V 9:00-17:00
© PigiosSvetaines.lt